Pakalbinti Vilniaus barų lankytojai pripažino, kad alkoholio vartojimas yra problema Lietuvoje. Ironiška, tačiau patys atsisakyti jo neketina, nebent atsirastų rimtų sveikatos problemų. Paklausti, kiek pinigų išleidžia alkoholiui, žmonės teigė, kad daugiau nei norėtų – kai kurie pripažino, kad gėrimai užima du trečdalius savaitgalio pirkinių krepšelio turinio. Daugelis tvirtino, kad alkoholis yra svarbi vakarėlių ir kitų švenčių dalis, nes padeda atsipalaiduoti ir palengvina bendravimą, išgėrę žmonės labiau pasitiki savimi. Ir tik vienas kitas įsivaizduoja šventes be alkoholio.

Kaziuko mugėje apsilankę žmonės apie alkoholį kalbėjo nenoriai. Kai kurie tvirtino, kad išvis nevartoja alkoholio, nors rankose laikė stiklines alaus. Daugelis žmonių teigė, kad miestuose alkoholio vartojimo problemos nėra, jie moka saikingai vartoti stipriuosius gėrimus. O štai Lietuvos kaimuose ši problema labai opi, todėl alkoholį riboti reikėtų būtent provincijose. Praeiviai taip pat pastebėjo, kad dar didesnis alkoholinių gėrimų pardavimo apribojimas nieko nepakeistų – žmonės tiesiog imtų alkoholį pirkti didesniais kiekiais, o vyresni jo nupirktų jaunesniems taip, kaip dabar aštuoniolikos metų sulaukę perka paaugliams.

Alkoholio sukeliamas problemas dažnai narplioja ir žiniasklaidos priemonės. Apie tai kalbėjomės su LRT televizijos laidos „Pinigų karta“ vyriausiąja redaktore, žurnaliste Jurgita Čeponyte.

Drauge su kitais „Pinigų kartos“ žurnalistais leidotės į policijos reidą, vėliau atlikote socialinį eksperimentą – stebėjote, kaip visuomenė reaguoja į prie vairo sėdančius neblaivius žmones. Kokie Jūsų įspūdžiai? Ar rezultatai nustebino?

Nustebino tai, kad žmonės nelabai kreipia dėmesį į girtą žmogų, sėdantį prie vairo. Eksperimento metu aktorius išėjo iš baro ir sėdo į automobilį. Jeigu jis būtų tyliai ramiai, kaip dažniausiai daro girti žmonės, sėdęs į tą automobilį, niekas nebūtų atkreipęs dėmesio. Dėmesio sulaukė tik tada, kai pats pradėjo kabinėtis prie praeivių. Tie patys barų savininkai patvirtino, kad kas trečias žmogus atvažiuoja į barą ir iš jo išvažiuoja. Jei per penktadienį baruose apsilanko apie 2000 žmonių, iš jų girti prie vairo, tikėtina, sėda apie 700. Patys baro savininkai negali tikrinti. Jie sako, kad stebi aplinką, kviečia policiją, bet… Taip pat svarbu, kiek mes patys kreipiame dėmesį, kad mūsų giminaičiai, kolegos nesėstų prie vairo bent kiek išgėrę. Visada visi galvoja, kad jei jau šiandien negėriau, tai nevairuosiu, bet jau rytoj tai viskas bus gerai. Patys atlikdami eksperimentą vartojome alkoholį ir pūtėme į alkotesterį. Tikrinome, kiek promilių būna iš ryto. Aš, išgėrusi daugiau nei butelį vyno (didesniam vakarėliui yra normalu ir įprasta, manau) pripūčiau 0,65 promilės. Tai reiškia, kad negaliu vairuoti visą dieną. Bet kiek yra tokių žmonių, kurie nevairuoja? Ne draudimai, ne įstatymai kažką keis – svarbus visuomenės požiūris. Kiekvienas tur pagalvoti, kad nenorėtų būti tas, nuo kurio veiksmų nukentėjo žmonės.

Kaip manote, kokia yra žiniasklaidos įtaka formuojant visuomenės nuomonę apie alkoholizmą?

Didžiulė. Štai, dalyvavome reide. Sustabdėme moterį, medikę – ji verkė ir aiškino, kaip mes sugriovėme jos gyvenimą, nes ji mat išgėrė tik vieną taurę vyno. Aš tikiuosi, kad jei bent penki žmonės, pasižiūrėję mūsų reportažą, pagalvojo, kad nenorėtų atsidurti jos vietoj – jau gerai. Tokie dalykai veikia. Visi labiausiai bijo viešumo – ne baudų, ne policijos, o kamerų.

Na, o tokio laidos kaip „24 valandos“, „Farai“, „TV pagalba“ – kam jos skirtos? Ar toks nuo alkoholio priklausomų žmonių vaizdavimas gali tapti prevencine priemone, ar tai tiesiog visuomenės linksminimas?

Tai gali tapti auklėjimo priemone, bet reiktų pažiūrėti į jų auditoriją. Tikiu, kad yra žmonių, kuriuos jos paveikia. Bet šios laidos yra orientuotos į žemiausią žiniasklaidos vartotojų sluosknį. Kita bėda – „Pinigų kartos“ nežiūri probleminė auditorija. Ji žiūri „24 valandas“. Manau, ne draudimais galima pasiekti rezultatų. Reikia alkoholio vartojimo kultūros, o mes jos visiškai neturime. Kaimo parduotuvės yra užverstos „Tornado“ alumi, kuris kainuoja pigiau nei duona, ir vadinamuoju brangvyniu „Monikutės vasara“ ar dar kitokiu. Akivaizdu, kad tai orientuota į žmones, turinčius problemų.

Kalbate apie vartojimo kultūrą. Kaip manote, gal blaivybė tapo keistu reiškiniu? Piliečių iniciatyva dėl alkoholio mažinimo žiniasklaidoje nesulaukė labai daug dėmesio. Galbūt į blaivybę žiūrima keistai, o alkoholis yra norma?

Aš manau, kad alkoholis buvo norma nuo pat jo atsiradimo. Bet blaivybė šiais laikais tampa madinga. Anksčiau, prisimenu, iškildavo didžiausias klausimas per visus giminės pasisedėjimus – „kodėl tu negeri?“. Šiais laikais niekas nebegalvoja, kad tu užsikodavęs ar turi kokių sveikatos problemų. Žiniasklaidoje galbūt trūksta dėmesio tokiems dalykams. Nuolat yra įvedami griežtinimai, kurie tiesiog neveikia. Tas, kas labai nori, nusipirks alkoholio ir po dešimtos vakaro. Dar yra vienas dalykas – už blaivybę pasisakantys žmonės dažnai būna labai radikalūs. Jie ir referedume už žemės nepardavimą, jie ir prieš pabėgelius, ir prieš homoseksualus. Tai savaime suprantama, kad žiniasklaida truputį atsijoja tokius dalykus.

O ar reikėtų uždrausti alkoholio reklamą žiniasklaidoje? Nes naujienų portaluose atsidarius publikacijas iš reidų dažnai iššoka degtinės arba brendžio reklama…

Tokios situacijos atrodo kvailai, netgi labai kvailai. Reklamos turėtų galbūt nebūti, kaip yra su tabaku. Jo reklamos niekur nėra. Tačiau ar žmonės metė rūkyti? Nemetė. Tačiau juk niekada nėra reklamuojamas „Smigis“ ar tas pats „Tornado“ alus. Yra reklamuojami sąlyginai brangesni gėrimai, kuriuos perka žmonės, nepatenkantys į probleminę visuomenės grupę.

Kaip vertinate faktą, kad alkoholio gamintojai yra vienos didžiausių žiniasklaidos grupių akcininkai?

Taip neturėtų būti. Žiniasklaida apskritai turėtų atsiriboti nuo verslo. Ar alkoholis, ar aviakompatija, nesvarbu. Žiniasklaida turi būti nepriklausoma, kad galėtų skaidriai veikti.

Tai ar yra vilties, kad kada nors lietuvių tauta gers mažiau?

Žinoma. Pasižiūrėkime, mes per 25-erius metus pasiekėme neįtkėtinai daug. Vilnius tapo europietiška sostine, lietuviai minimi šalia iškilių pasaulio asmenybių. Tačiau negalima teigti, kad po 25-erių metų priverstinio girdymo mes staiga išblaivėsime ir sakysime – va, mes dabar būsim kaip norvegai, kuriems už vairavimą išgėrus skiriamos milžiniškos baudos. Bet atsiras kultūra, užaugs karta žmonių, kurie mokės būti blaivūs – tai parodo kad ir Karbauskio organizuojami „Naisių vasaros“ festivaliai. Tokie blaivūs renginiai jau sutraukia mases žmonių. Tad, manau, reikia reikia būti optimistais.

Vilniečių pasisakymus apie alkoholį ir visą interviu su LRT televizijos laidos „Pinigų karta“ vyriausiaja redaktore Jurgita Čeponyte galite paklausyti VU KF žurnalistikos antrakursių kuriamoje START FM laidoje „Per studento prizmę“

 

Susiję