Teatras, gyvenantis legendos šešėlyje
1959-ieji metai, kada Juozui Miltiniui buvo leista sugrįžti į Panevėžio teatrą, tapo jo legendos pradžia. Tai buvo šlovingas kūrybinis režisieriaus ir jo teatro periodas. Nedidelio sovietinės Lietuvos miesto scenoje buvo pastatyti garsiausi pasaulinės dramaturgijos šedevrai: V. Šekspyro, V. Borcherto, F. Diurenmato, A. Strindbergo, Sofoklio pjesės. Panevėžys tapo išskirtiniu teatro mylėtojų traukos centru visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Gandas apie panevėžiečių pastatytus spektaklius sklido po Europą. Mirus J. Miltiniui kartu su režisieriumi teatrą paliko ir jį gaubusi aura, todėl šiandien, prabėgus beveik pusamžiui, Panevėžio teatrui tenka gyventi tik buvusios jo šlovės šešėlyje. „Dvasia išsisklaidė. Reikia iš naujo tą teatrą sulydyti, supurtyti nuo pagrindų“, – sako režisierius Marius Meilūnas, kuris Panevėžyje bando kurti jauną ir kitokį J. Miltinio dramos teatrą.
M. Meilūnas įsitikinęs, kad vienas iš jaunosios kartos iššūkių - pakeisti teatro žmonių požiūrį į savo darbą. Tomo Stasevičiaus nuotr. „Devynbėdžiai“ prikėlė teatrą
„Vilniaus teatro akademijoje renkami būsimų aktorių kursai yra tiksliniai. Mūsų atveju buvo kitaip. Kursą rinko aktoriai Vytautas ir Velta Anužiai“, – apie aktorystės pradžią pasakoja M. Meilūnas. Jaunuoliai mokėsi aktorinio meistriškumo visiškai nežinodami, kurio teatro scena juos pasirinks. Vaikinas sako, kad tai pradžioje kiek gąsdino, tačiau dėstytojai puikiai juos motyvavo. „Mes turėjome būti šimtą kartų geresni, šimtą kartų daugiau dirbti ir labai labai stengtis nelikti nepastebėti“, – nežinomybės metus prisimena Marius.
Trečiųjų mokslo metų pabaigoje egzaminus stebėdavo kursų ir teatrų vadovai. Dabartiniam Panevėžio J. Miltinios dramos teatro vadovui Romualdui Vikšraičiui studentų darbai paliko gilų įspūdį. Prasidėjo kalba apie bendradarbiavimą.
Vėliau R. Vikšraitis atvyko į Vilnių su žinia, kad po 40-ies metų Panevėžyje vėl statomas legendinis miuziklas „Devynbėdžiai“. Buvo ieškoma jaunų ir charizmatiškų aktorių. Taip atsirado proga sužibėti Anužių surinktam aktorių kursui. „Reikia dėkoti dėstytojams, kurie atkakliai mus siūlė. Jie tvirtino, kad mes tinkami, nes „neįsivaizduojate, kokie talentingi“. Mumis patikėjo ir atgimsiančių „Devynbėdžių“ sėkmė 2014 metų vasarą atsidūrė mūsų rankose“, – apie pirmąjį iššūkį pasakoja M. Meilūnas.
Atgaivinti „Devynbėdžius“ buvo Panevėžio J. Miltinio teatro vadovo svajonė. Studentai ryžosi šiai aviantūrai žinodami, kad prieš kelis dešimtmečius spektaklis buvo vienas garsiausių ir lankomiausių visoje Lietuvoje. Tai buvo puiki galimybė atsiskleisti jauniesiems talentams ir tuo pačiu prikelti legendinį teatrą naujam gyvenimui.
Naujos „Devynbėdžių“ versijos pastatymas buvo patikėtas garsiam latvių režisieriui. Į komandą Valdis Lūrinis pasikvietė vieną geriausią Latvijos scenografą, choreografą Alberts Kivlenieks ir kostiumų dailininkę Juratę Silakaktiną. Būtent jų vadovaujamas Anužių kursas turėjo pradėti darbą.
„Mes turėjome pasiruošti etiudus ir juos pristatyti. Kai atvykome į Panevėžį, režisierius turėjo sveikatos problemų, todėl ilgą laiką jo nematėme“, – pirmuosius sunkumus vardija Marius. Jaunieji aktoriai gavo nurodymus, kad turi dirbti toliau. Po kurio laiko sulaukė V. Lūrinio, kuris, peržiūrėjęs paruoštus etiudus, vėl išvyko. Laikas tirpo, o darbas su miuziklu stovėjo vietoje.
„Neturėjau ką veikti, todėl daug mąsčiau. Pjesė iš pradžių man labai nepatiko. Galvojau, kad viskas taip sena, daug nesuprantamų žodžių. Aš užaugęs Vilniuje, betoninio miesto vaikas. Nebuvau prisilietęs prie tokio gyvenimo, koks aprašytas Kazio Sajos pjesėje. Toks visas mūsų kursas – miestiečiai“, – savo pirmąjį įspūdį apie kūrinį prisimena M. Meilūnas. Tačiau Marius nepaisė savo antipatijos ir prie etiudų dirbdavo net naktimis. Tada galvoje pamažu pradėjo dėliotis būsimo spektaklio vizija, nes latvių režisierius savosios dar nebuvo pateikęs.
„Slinko dienos ir galų gale sužinojome, kad režisierius turi labai rimų sveikatos problemų ir su mumis nebedirbs. Iškilo klausimas, ką daryti mums“, – istoriją tęsia aktorius. Skubiai reikėjo naujo žmogaus. Marius jau buvo ragavęs režisieriaus duonos, todėl ši vieta buvo pasiūlyta jam. Apsispręsti ar prisiimti tokią atsakomybę jis turėjo vieną dieną.
Teatre svarbūs visi
Marius suprato, kad tai yra didžiulis iššūkis, tačiau kartu ir nuostabi proga, todėl pasiūlymo negalėjo nepriimti. „Šiuolaikinis aktorius – kaip ir šiuolaikinis teatras. Suyra dekonstrukcija, persipina vaidmenys. Studijuojant mums teko būti ne tik aktoriais, bet ir dramaturgais, režisieriais“, – sako jis. Paaiškėjo, kad jau pirmajame kurse dėstytojai įžvelgė jo režisūros talentą, todėl dabar drąsiai pasiryžo naujam išbandymui.
Viskas, ko reikėjo, – tai motyvacija. M. Meilūno nesutrikdė netikėtai jo pečius užgriuvusi atsakomybės našta. „Latvių komanda šnekėjo tik rusiškai, o aš kalbėjau tik angliškai. Turėjome rasti bendrą kalbą, todėl buvo labai daug kūno kalbos“, – apie sunkumus statant spektaklį pasakoja jaunasis režisierius.
Jis jau nuo pat pradžių žinojo, kas turi atlikti muzikinius kūrinius. Nors „Devynbėdžių“ miuzikle skamba daug senovinių instrumentų, gausu liaudies motyvų, M. Meilūnas norėjo, kad rastųsi vietos ir klykiančiai elektrinei gitarai, ir saksofonui.
„Turėjau savaitę suręsti spektaklio karkasą. Atrodė neįmanoma, nes spektaklio trukmė net trys valandos. Išsikėliau sau ultimatumą, nes dabar nuo manęs priklausė visas kursas“, – apie sudėtingą situaciją netekus režisieriaus pasakoja vaikinas. Visi dirbo po 16 valandų, o Marius iš viso neturėjo laiko miegoti. „Atsiguldavau ir visą laiką galvodavau. Valgydavau su pjesės medžiaga po ranka“, – prisimena jis. Paradoksalu, tačiau laiko stoka virto jo sąjungininke. Darbas buvo maksimaliai operatyvus.
Jis susidūrė ir su dar viena didele problema – teatro darbuotojų požiūriu į veržlų jaunimą. Daugybė jaunųjų aktorių idėjų jiems atrodė neįmanomos ir neįgyvendinamos. „Daug buvo netikėjimo tuo, ką mes darome. Vyravo požiūris, kad ką mes, studentai, išmanome“, – apie pagrindinę bėdą sako M. Meilūnas.
Vienas iš jaunosios kartos iššūkių – pakeisti teatro žmonių požiūrį į savo darbą. „Juk teatro valytoja, apšvietėjas, scenos darbininkai, vadybininkai, visi iki vieno prisideda prie kūrinio realizavimo. Jei jie jausis tik darbininkais nuo 9-17 val., tai norimo tikslo nepasieksime“, – pastebėjo režisierius.
Marius sako, kad J. Miltinio teatras dvelkia nostalgija senajai maestro legendai. „Didžiulis ilgesys žmogaus, kuris kilstelėtų teatrą į tą beveik nežemišką meistriškumo ir moralės lygį. Senoji teatro karta išsaugojusi daug vertingo palikimo. Bet viską reikėtų lipdyti iš naujo. Komercinis laikotarpis, kuris traukdavo žiūrovus į Panevėžio teatrą, baigėsi. Reikia kokybinio šuolio, gerų režisierių, kurie atskleistų miesto gyventojams ir svečiams kitokį teatro veidą“, – savo mintis dėstė Marius. Jis įsitikinęs, kad teatras skirtas labai rimtiems ir giliems dalykams.
Nesibaigiantis gyvenimo ratas
Paklaustas, kodėl būtent „Devynbėdžiai“ J. Miltinio teatrą vėl padarė žiūrovų traukos centru, Marius nedaugžodžiavo: „Tai gera medžiaga“. Pasak jo, per keturiasdešimt metų niekas nepasikeitė. Visais laikais aktuali ta pati dvasios ir kūno problema. Ir ji išliks. „Pjesėje apie tai kalbama gan primityviai. Kas geriau: kai tavo „dūšia“ dainuoja nors esi „biednas“ ar kai esi turtais aptekęs dvasios ubagas“, – pagrindinę kūrinio mintį nusako režisierius.
Jis tikras, kad prie „Devynbėdžių“ populiarumo prisidėjo ir jaunųjų aktorių personažų organiškumas, įtaigumas bei energija. Naujasis pastatymas buvo sušiuolaikintas tiek muzikoje, tiek tekste, tiek vaidyboje. M. Meilūnas teigia, kad siekė pastatyti mobilų, gyvą miuziklą ir jam pavyko.
„Kad ir kaip bežiūrėsi, viskas priklauso nuo aktorių. Jų energija ir maksimalizmas užburia labiau nei visos įmantrios projekcijos. Stengiausi išnaudoti viską, ką žmogus turi geriausia. Padarėme atradimų, kurių Panevėžys dar nematė. Tai – judesio teatras“, – savo kurso draugus giria „Devynbėdžių“ režisierius. Jis įsitikinęs, jog būtent šie aspektai padėjo pritraukti įviarialypę auditoriją.
M. Meilūnas žinojo, kokių klasikų (K. Saja ir G. Kuprevičius) kūrinį stato, todėl buvo itin smalsu stebėti į teatrą susirinkusius solidesnio amžiaus žiūrovus. „Dažnai žmonės ateina nusiteikę skeptiškai: „nu, ką čia parodys“. Bet jau antro veiksmo viduryje pradeda mėgautis reginiu, įsitraukia į jaunatvišką siautulį, tą organinį ir, rodos, nevaldomą chaosą. Visi jie tampa dėvynbėdžiais. Juokiasi iš šmaikščių ir net kiek nešvankių anekdotų, džiaugiasi ir liūdi kartu su veikėjais“, – apie nustebinusį atradimą pasakoja Marius.
Pats save jaunasis režisierius laiko filosofu, o ši pjesė iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko tokio neturi. Jis tvirtina, kad „Devynbėdžių“ mintis itin aiškiai suprantama, todėl spektaklis puikiai tinka Panevėžiui. „Jame nėra jokių mandrybių. Manau, kad iš tikro visi mes tokie ir esame. Valgome dešrą ir svogūnus“, – juokauja režisierius ir priduria, kad darbas su šia pjese padėjo apsivalyti nuo perdėto snobiškumo, bereikalingo filosofavimo.
Marius tvirtina, kad „Devynbėdžiuose“ slypi gilūs dalykai, tačiau labai paprastai ir betarpiškai perteikti. Spektaklio baigiamoji scena – ėjimas ratu. „Aktualu, nes ratas yra amžinybė. Viskas keičiasi, bet kartu išlieka. Žmonės eina tikėdamiesi, kad ras tą tikrąją tiesą, bus išganyti. Jie apsidžiaugia, bet ir vėl leidžiasi žemyn su vis tuštesnėmis rankomis. Pamato, kad tas kažkas vėl yra viršuje ir vėl kopia“, – apie naivų žmonių tikėjimą, kuris pasakojamas miuzikle, sako M. Meilūnas. Jis pastebėjo, kad visais laikais žmonės vis susiduria su skaudžiais nusivilimais, bet nepaisant to nuolat tiki ir viliasi, kad dabar jau viskas turi būti gerai.
Atgimimas ar reklama?
Nors atvykę jaunieji aktoriai sukėlė geroką sąmyšį J. Miltinio dramos teatre, vis dėlto jiems iškilo daugybė abejonių dėl ateities šiame teatre. „Mums labai sunku. Negavome pilnų etatų. Reikėtų didesnės teatro paramos, kuri vis žadama. Vien pažadų neužtenka…”, – scenos užkulisiais dalinasi M. Meilūnas. Jis iškelia ir retorinį klausimą, kam iš tikro Panevėžio teatrui buvo reikalingas jo kursas – teatro atgaivinimui ar trumpalaikei reklamai.
Pats Marius pasiryžęs likti, laukti ir pažiūrėti, kas J. Miltinio teatre dėsis toliau. „Žinau, kad čia kažkas bunda. Po truputį, bet kyla. Gandas sklinda ir mes kažką jau sujudinome. Reikia tik labai savimi tikėti ir nesustoti“, – įsitikinęs aktorius. Pasak jo, kai bėgi 20 kilometrų, 18-asis yra lūžio taškas, kada nori sustoti ir viską mesti. M. Meilūnas pastebi, kad dabar tiek jis, tiek jo kurso draugai ir yra tame 18-ame kilometre. „Ne visi liksime čia, nes ne viskas buvo taip, kaip mes tikėjomės. Greitai viskas išsikristalizuos ir jei kam įdomu, ar mes pasiruošę pasiaukojamai dirbti, ateikite į teatrą“, – sako Marius.
Jis viliasi, kad ir teatrui jų reikės. Kiekvienas atėjęs žiūrovas, net praeivio pakalbinimas gatvėje, pasak jo, labai motyvuoja judėti pirmyn. „Aktoriai kaip liūtai. Juos reikia girti, nes tai suteikia naujų jėgų. Mes sulaukiame daug pasiūlymų dirbti ir kurti kitur. Geriausiais savo laikais Donatas Banionis filmuodavosi labai daug, bet norint įmanoma viską suderinti“, – vilties, kad J. Miltinio teatras atsigaus, nestokoja Marius.
Jaunasis aktorius ir režisierius tiki, kad teatras gali ir turi būti švyturiu. Grįžę į gimtąjį miestą panevėžiečiai turi žinoti, kad jų laukia legendinė maestro J. Miltinio šventovė. „Tas unikalus spektaklis buvo viltis, pakilimo banga“, – apie „Devynbėdžius“ sako miuziklo režisierius. Jis numano, kad jaunasis teatras pradžioje gali atrodyti šiek tiek keistas, nesuprantamas ar net iššaukiantis, bet vis tik turintis kažką labai įdomaus. M. Meilūnas įsitikinęs, kad kitoks teatras itin reikalingas ir turi gyvuoti net ir repertuariniame J. Miltinio dramos teatre. Galbūt tada čia atgis J. Miltinio dvasia ir buvęs legendinis Panevėžio teatras vėl taps visų traukos centru.
