Žydų kultūros pėdsakas Mažeikių rajone
Rugsėjo 23 – ąją minima Lietuvos žydų genocido diena skatina susimąstyti apie visai greta mūsų tėvų ir senelių gyvenusią žydų bendruomenę. Nenuostabu – gi daugelio tikrųjų istorijos liudininkų jau nebėra , o II pasaulinis karas galutinai užtemdė šios, visoje šalyje plačiai paplitusios etnografinės grupės šešėlį. Kaip bebūtų, Mažeikių rajono gyventojų prisiminimai prieštarauja karo metu apie žydus skleistai propogandai ir atskleidžia kitokį, savitą žydų tautos veidą.
Intelektualai ir prekybininkai
Pirmosios žydų šeimos Mažeikių rajone įsikūrė dar XVII a. viduryje, XVIII a. pradžioje. Į Mažeikių rajoną, kaip ir apskritai į visą šalį, jas atvykti skatino karas su švedais, po kurio, žydai į kraštą pakviesti padėti atstatyti pašlijusią ekonominę situaciją. Kiek vėliau, XIX a., prielaidų atvykimui suteikė rajone tiesiamas geležinkelis, atvėręs rinką žydų prekeiviams.
Šalia geležinkelio ruožo pradėjo kurtis ir viena jauniausių Lietuvoje – Mažeikių žydų bendruomenė. Apie tai, kad šiame mieste gyveno itin daug žydų tautybės gyventojų, byloja faktas, kad šiame mieste žydų sinagoga pastatyta keleriais metais anksčiau, nei katalikų bažnyčia.
Mažeikių krašte atvykėliai vertėsi įvairiais amatais: batų siuvimu ir taisymu, geležies kalimu. Viekšnių miestelyje esančiose Dariaus ir Girėno, Tilto bei Mažeikių gatvėse, prieš aštuoniasdešimt metų buvo nusidriekusi žydams priklausiusių parduotuvėlių eilė. Miestelyje gyvenęs Leras, Tirkšlių gatvėje pardavinėjo galanterijos gaminius, Naftalinui priklausiusi vaisių (apelsinų, citrinų) bei saldumynų krautuvėlė. Nemažai buvę ir pirklių. Abe Potes (žmonių vadintas Apkiu), po 1914 m.prekiavo arkliais. Žmonių sakoma, jog šis pirklys pirkęs vogtus arklius ir juos vežęs į Latviją. Skudurus miestelyje supirkinėjęs Skaris – senas žydas, vaikščiojęs po kaimus ir pirkęs drabužius bei arklių uodegas, šėrius. Įdomu tai, jog daugelis to meto gaisrininkų buvę taip pat žydų tautybės. Mat tokiu būdu, reikėję mokėti mažesnius mokesčius. Viekšnių bažnyčioje vykdavusios iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvaudavę ir žydų tautybės gaisrininkai, kurie nenusiimdavę šalmų. Nors iš esmės žydai užsiiminėjo prekyba, nemažai jų dirbo gydytojais, mokytojais bei rabinais.
Pailsėti žydai vykdavo į Židikų, Tirkšlių miestelius. Pastarasis, vasaromis žydams tapdavo savotišku kurortu. Dėl miestelyje esančio pušyno žydų šeimos atvykdavo ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir visos Lietuvos. Prieš II pasaulinį karą Tirkšliai netgi vadinti žydų Palanga.
Dosnūs šeimininkai
Nepaisant didelių žydų ir lietuvių kultūros skirtumų, žydai gerai sutarė su vietiniais gyventojais, jiems daug padėjo. Lietuviai į žydus taip pat kreipdavosi maloniai, vadindavo juos savitais vardais: Roza (žyd. Raiskė), Lipke (žyd. Libė), Kackiu, Joskiu ir pan.
Pasak Viekšnių muziejaus vadovės Danutės Končienės, esminis šios etninės grupės skirtumas atsispindėdavo žydų šeimose. Žydų tautybės žmonės vengdavo tuoktis su lietuviais, pasižymėjo itin uždaru šeimyniniu gyvenimu. Tai liudija ir Onos Vasilkevičiūtės – Kačinienės, dirbusios pas Šeinių šeimą pasakojimai. Moteris prisimena, jog šeimininkai jai buvę reiklūs, tačiau dosnūs ir malonūs žmonės. „Žydeliai skaniai valgo, švariai gyvena ir mažai dirba“,- savo prisiminimuose rašė ji.
Didžiulis dėmesys žydų namuose buvo skiriamas tvarkai. Antradienį ir penktadienį grindys privalėjo būti valomos soda ir muilu, o šluojamos – kiekvieną dieną, nešvarūs baltiniai buvo skalbiami kartą per mėnesį. Kiekvienas namuose buvęs indas turėjo savo paskirtį. Košeriniai, pieniški bei mėsiški valgiai buvo valgomi iš atskirų, per šventes – gražesnių indų. Kiekvieną penktadienį žydų šeima valgydavusi chalą (baltą pyragą) ir žuvį, ji su ponia kepdavusi pyragus.
Drauge su šeimininkais ir dviem jų vaikais namuose gyveno našlys vyro tėvas. Senasis Joselis laikydavęsis žydiškų papročių – košerio. Kadangi Onos šeimininkai šios ritualinės maisto švarumo tradicijos buvo atsisakę, jie vengė savo įsitikinimus rodyti tėvui, nes tai būtų reiškę nepagarbą.
Daug dėmesio buvo skiriama ir žydų Velykoms. Šios šventės metu devynias dienas buvo valgomi macai (velykiniai žydų paplotėliai), geriamas šeimininkės Sonios taisomas midus. Dirbti taip pat nereikėjo.
Šeimininkų gerumą Ona prisimena svarbių įvykių metu. Mirus jos giminačiui, Šeinių šeima jai paskolinusi 100 litų, kurių nereikalavusi iš karto gražinti, o tik vėliau, po truputį atskaičiuoti iš algos, kuri buvusi 50 litų. Taip pat šeimininkai ją dosniai apdovanoję ir per vestuves. Ona teigė, jog ponai jai padovanoję 4 metrus medžiagos staltiesei pasisiūti, 3 metrus – šilko suknelei. Be to, moteris gavusi ir 3 tortus. Ponia ją nuolatos ragindavusi eiti į gegužines, išmokiusi gaminti daugybę patiekalų.
Tai, jog žydų tautybės žmonės buvę dosnūs, tvirtina ir Rasa Mačiulienė, daug girdėjusi iš Mažeikiuose gyvenusios senelės pasakojimų. Anot moters, jos močiutė dažnai apsilankydavusi žydei Mortai priklausiusioje audinių parduotuvėje. Žydė jai duodavusi įvairių medžiagų, o pinigus raginusi grąžinti sau pačiai patogiu laiku. Rasa prisimena, jog močiutė juokavusi, kad gana didelę sumą grąžinusi tik po kelių metų, o pardavėja jai niekada apie tai neužsimindavusi ir visuomet būdavusi geranoriška.
Už gerus darbus atsilyginama
Į Lietuvą įžengus vokiečių kariuomenei, žydų tautai buvo paskelbtas genocidas. Nors kai kuriems žydams pavyko emigruoti į Rusiją, Izraelį, Palestiną, daugelis jų tapo aukomis. Dalis žydų visgi išgelbėti lietuvių iniciatyva.
Prie Mažeikių rajone gyvenusių žydų gelbėjimo daug prisidėjo Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius. Anot D. Končienės, šis vyras visuomet pasižymėjo sumanumu. Jį vaistininkas pasitelkė ir gelbėdamas Viekšnių miestelio gyventojus. Moters teigimu, vienam žydui J. Aleksandravičius padėjo jį ištepęs jodu. Dėl to itin infekcijų bijoję vokiečiai į jo tautybę neatkreipę dėmesio.
Kiek kitaip likimas susiklostė jaunam gydytojui T. Lipmanui. Norėdamas jį išgelbėti, vaistininkas buvo paruošęs pabėgimo planą. Gydytojas turėjo pabėgti naktį, per jo sodą, vedantį link Ventos upės. Vėliau, pabėgimui nepavykus, T. Lipmano žmonai pasiūti seselės drabužiai. Vokiečiams buvo bandoma sumeluoti, kad neva ji – jo asistentė. Deja, karininkai žydų tautybės žmonai išvykti neleido, o jis be mylimosios bėgti taip pat atsisakė. Pasak žmonių pasakojimų, paėmęs moters ranką, gydytojas pats pirmasis atsistojo prie mirtininkų duobės.
Žydai taip pat mėgino padėti savo tautiečiams. Pasak Tirkšliuose gyvenančios Rimkų šeimos, kadaise, karo metu, į jų namus užsukusios dvi žydaitės. Siūlydamos auksą, jos tikėjosi, jog lietuviai savo namuose paslėps žydų berniuką. Kaip bebūtų, šeima priglausti vaiką bijojo dėl fatališkų aplinkybių – nuolatinio vokiečių karių bauginimo bei didžiulės rizikos.
Rimkų šeimos kraštietei Reginai Dimskienei irgi teko susidurti su žydų tautybės žmonėmis. Tiesa, prieš penkiasdešimt metų. Būdama jauna mergaitė, ji rinkdavo uogas ir jas veždavo parduoti į Telšius. Moteris stebisi, jog šiame mieste ji sutikdavusi daugybę žydų, kurie, neaiškiomis aplinkybėmis, liko gyventi Lietuvoje, o, galbūt, po karo į ją sugrįžo.
Pasak viekšniškės D. Končienės, šiandien nemažai žydų grįžta aplankyti savo ar giminaičių gyventų miestelių. Daugelis jų užsuka ir į autentišką Viekšnių vaistinės muziejų. Moteris teigė pastebėjusi, jog miestelyje esančiose žydų kapinaitėse, vis kitas atvykėlis palieka po akmenėlį. Žydų kultūroje šis gestas reiškia vienybę, tvirtybę ir mirusiųjų atminimą.