Vanduo – viešoji gėrybė?
1,9 milijono Europos piliečių reikalauja Europos Komisijos užtikrinti žmogaus teisę į vandenį ir paskelbti jį viešąja gėrybe, tuo uždraudžiant privatizacijos procesus vandens sektoriuje visoje Europos Sąjungoje. 2013 m. pradėta „Right2Water“ viešojo sektoriaus profesinių sąjungų iniciatyva dar nepasiekė savo tikslų taip vandenį reglamentuoti teisės aktuose, tačiau procesas tęsiasi – atliepti piliečių reikalavimus Europos Komisiją rugsėjo pradžioje paragino ir Europos Parlamentas. Anot vandens tiekėjų bei jo priežiūros specialistų, vanduo Lietuvoje yra itin kokybiškas ir tinkamas vartoti tiesiai iš čiaupo. Ar neturėtų vandenį kaip viešąją gėrybę traktuojantis įstatymas, kuris be kita ko skatintų nemokamai dalinti vandenį iš čiaupo, įsigalėti ir mūsų šalyje?
Europos piliečiai siekia įteisinti vandenį bei sanitarines paslaugas kaip vienas pagrindinių žmogaus teisių. Freeimages.com nuotrauka Privalumai ir trūkumai
Anot Europos Komisiją pasiekusio piliečių rašto „Vanduo ir sanitarinės paslaugos yra žmogaus teisė! Vanduo yra visuotinė nuosavybė, o ne prekė!“, vandens prieinamumas turi būti traktuojamas kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Kaip sakė Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, negalima griežtai sakyti, kad vanduo yra viešoji gėrybė, tačiau tai reglamentuojantį įstatymą priimti būtų prasminga.
Ekonomikos eksperto manymu, viešojo maitinimo įstaigos, suteikdamos vandenį nemokamai, finansiškai nenukentėtų. „Galima sakyti, kad valstybei įpareigojus klientams tiekti vandenį nemokamai, žmonės nustotų pirkti tam tikras prekes. Tačiau gali būti ir priešingai – neleisdami pinigų vandeniui, jie užsisakytų kažką brangesnio, arba dar vieną patiekalą už sutaupytus pinigus. Todėl taip padengtų išlaidas už nemokamai tiekiamą vandenį.“, – sakė profesorius. R. Lazutkai antrino VU Ekonomikos fakulteto docentė Aušrytė Rastenienė. „Pagal apibrėžimą, viešoji gėrybė nėra tiekiama nemokamai. Jos tiekimo išlaidas padengia piliečių mokami mokesčiai“, – teigė ji.
Įstatymo įgyvendinimas
Šiuo metu yra visos reikiamos sąlygos panašiam įstatymui priimti. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Gūzevičiūtės teigimu, ši visuomenės iniciatyva būtų labai geras demokratijos proceso pavyzdys. „Tokiu būdu iniciatyva gali pavirsti įstatymu, iš visuomenės parėjusi mintis tampa įstatymu ir privalomomis pareigomis valstybei“, – sakė ji.
Iš teisinės pusės, šis įstatymas turėtų būti priimamas lygiai taip pat, kaip ir bet kuris teisės aktas. „Jį gali inicijuoti Seimo narių grupė arba už tą sritį atsakinga ministerija. Tuomet vyksta įstatymo priėmimas pagal įprastą procesą: projektas pateikiamas keliems svarstymams, o vėliau yra balsuojama dėl jo priėmimo“, – teigė specialistė.
Anot R. Lazutkos, valstybė turėtų atsižvelgti į teigiamą poveikį visuomenei. „Vanduo, dalinamas restoranuose ir kavinėse nemokamai, turėtų naudingą išorinį poveikį visiems. Pripažįstama, kad nemokamas vidurinis mokslas yra ne viešoji gerybė, o teigiamą išorinį poveikį turinti prekė. Remdamasi tuo, valstybė galėtų priimti sprendimą, kad vanduo būtų ant stalo visose kavinėse“, – reziumavo ekonomistas.
Jungiasi prie įvairių iniciatyvų
Kol tokio įstatymo nėra, kavinės pačios sprendžia, suteikti klientams nemokamo vandens, ar ne. Kai kurios jungiasi prie valstybės inicijuotų bei nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų.
2012 metais Aplinkos ministerija Palangoje pradėjo įgyvendinti socialinę iniciatyvą „Vanduo iš čiaupo – tau geriausias“. Praėjusiais metais prie šios akcijos oficialiai prisijungė 52 kavinės. Aplinkos ministerijos vandenų departamento direktorės Agnės Kniežaitės-Gofmanės teigimu, kavinės ligi šiol turi galimybę tapti šios akcijos narėmis. „Mes suteikiame specialų lipduką, kuriuo vadovaudamiesi, klientai gali nesibaimindami paprašyti atsigerti vandens iš čiaupo“, – teigė direktorė.
Anot A. Kniežaitės-Gofmanės, viešojo maitinimo įmonių noras prisijungti prie šios socialinės akcijos paskatino kitas vadovautis tais pačiais principais. „Kavinės bei restoranai, laikydamiesi tokios akcijos, parodo geranorišką požiūrį į klientą, todėl jie gauna abipusės naudos“, – sakė departamento direktorė.
Apie naudą visuomenei kalbėjo ir R. Lazutka. „Galima sakyti, kad kai žmonės vartoja vandenį, jie mažiau serga, visuomenė mažiau pinigų išleidžia gydymui. Kai žmonės yra sveikesni, tai yra naudinga ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams, nes nereikia išlaidų gydymui, kuriam visi moka mokesčius“, – aiškino profesorius.
Kavines, kurios vandeniu iš čiaupo vaišina nemokamai, jungia ir nevyriausybinis tinklas „H2O!”. Jam priklausančios įstaigos taip pat yra pažymėtos specialiais lipdukais. „Prie tinklo gali jungtis bet kokia Lietuvos kavinė, ženkliukus išsiunčiam paštu“, – sakė viena iniciatyvos kūrėjų Indrė Kleinaitė. Taip siekiama informuoti lankytojus apie viešojo maitinimo vietas, kuriuose galima drąsiai paprašyti vandens iš čiaupo. Šiuo metu prie tinklo „H2O!“ yra prisijungusios daugiau kaip 50 kavinių.
Atsisakė tik viena
Iš dešimties „Universiteto žurnalisto“ korespondentų aplankytų kavinių Vilniuje vandens nemokamai įpylė visose. Kaune iš dešimties kavinių tai padaryti atsisakė tik viena. Buvo pasakyta, jog įstaiga už vandens kokybę neatsako, ir pasiūlyta įsigyti stalo vandens.
Kavinių bei restoranų žinomumas buvo įvairus: nuo didžiausių tinklų iki privačių senamiesčių užeigų. Atkreiptinas dėmesys, kad visos aplankytos vietos nebuvo prisijungusios prie jokių vandens iš čiaupo vartojimą skatinančių iniciatyvų.
Paklausta, kaip šioje situacijoje turėtų elgtis maitinimo įstaigos personalas, I. Kleinaitė atsakė, kad tai yra žmogaus sąžinės reikalas. „Jeigu žmogui reikia vandens vaistams išgerti, tuomet privaloma teikti jį nemokamai. Tokiu atveju net įstaigos savininkas negali prieštarauti. Tačiau gali būti, jog įstaigos darbuotojas pasirinks klausyti savininko – juk jis turi teisę atleisti iš darbo“, – sakė ji.
Dėl vandens kokybės neabejojama
Pasak „Kauno vandenų“ laboratorijos vedėjos Ramūnės Vimbarienės, žmonės neturėtų baimintis. „Vandens kokybė yra nuolat stebima. Nuolat atliekami mikrobiologiniai tyrimai, kurie įvertina vandens kokybę ir yra svarbiausi prieš klientui pateikiant jį“, – teigė specialistė.
Jai antrino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja Aurelija Načienė. „Nepriklausomai nuo to, kam naudojamas vanduo – ar produktams, ar indams plauti, ar duodamas atsigerti – viešojo maitinimo įstaigos atsako už vandens saugą ir kokybę. Todėl įmonės ne mažiau kaip kartą per du metus turi atlikti tyrimą mikrobiologiniams rodikliams ištirti“, – sakė A. Načienė. Tai reglamentuojama Lietuvos Respublikos geriamo vandens įstatyme. Jame nurodyta, jog tiekiamam į rinką maistui tvarkyti vandenį naudojančios maisto gaminimo įstaigos atsako už geriamo vandens kokybę.
Daugumoje Europos Sąjungos šalių klientų vaišinimas centralizuotai tiekiamu vandeniu yra tapęs įprastu dalyku, Lietuvoje šis įstatymas kol kas liko diskusijų lygmenyje. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija nuo 2010 metų balandžio įstatymu įpareigojo alkoholiu prekiaujančias viešojo maitinimo įstaigas nemokamai tiekti centralizuotai tiekiamą vandenį. Įstaigai nesilaikant šio įstatymo gresia bauda ar leidimo prekiauti alkoholiu netekimas.
