Neįgaliųjų turizmas: kada keliausime be slenksčių

Gerėja turizmo infrastruktūra, daugėja turistinių objektų, penktus metus iš eilės auga vietinio turizmo srautai. Nepaisant to, keliaujančių neįgaliųjų skaičius išlieka nedidelis. Vieniems per dideli populiarių turizmo agentūrų įkainiai, kitiems trukdo dar nepakankamai keliavimui šalyje pritaikytos sąlygos.

Daugelis populiarių turizmo agentūrų neįgaliesiems paslaugų nesiūlo, nes neapsimoka. Els Bobkov nuotr.Daugelis populiarių turizmo agentūrų neįgaliesiems paslaugų nesiūlo, nes neapsimoka. Els Bobkov nuotr.

„Vilniaus turizmo informacijos centruose vis dažniau sulaukiama klausimų apie objektus, pritaikytus žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Tokių užklausimų būna bent keli per savaitę – ši tema tampa vis aktualesnė“, – „Universiteto žurnalistui“ teigė Turizmo departamento atstovė Edita Gaigalienė.

Už turizmą atsakingi valdininkai tvirtina, kad šalies miestai vis labiau pritaikomi neįgaliųjų poreikiams. Turizmo departamento duomenimis, per pastaruosius 7 metus, 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu, iš viso buvo paskirstyta 256 mln. eurų paramos net 289 turizmo projektams visoje Lietuvoje. Iš jų didžioji dalis atnaujinta ir pritaikyta. Be to, visiems naujai pastatytiems restoranams ir apgyvendinimo įstaigoms privaloma turėti specialų užvažiavimą, skirtą vežimėliu judantiems neįgaliesiems.

Rugpjūtį Vilniuje, Pavilnių regioniniame parke, šalia Pūčkorių atodangos, suplanuota tinkama ir patogiai judėti neįgaliesiems pritaikyta trasa.

Vilniaus turizmo informacijos centras kartu su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga jau kurį laiką turintiesiems judėjimo negalią siūlo maršrutą po sostinę. Jame – 33 lankytini turistiniai ir kultūriniai objektai, išsidėstę 3 kilometrų atkarpoje nuo Aušros Vartų iki Arsenalo g.

Be to, Vilniaus turizmo informacijos centras rekomenduoja aplankyti Pinigų muziejų, kuris yra geriausiai pritaikytas įvairią negalią turintiems asmenims. VšĮ „Novus Credo“ leidinyje „Ekologinis turizmas neįgaliesiems“ paminėtas Verkių regioninis parkas kaip tinkamas lankytis ir neįgaliesiems, nepaisant jo kalvoto paviršiaus.

Ir juokinga, ir graudu

Vilnietis judėjimo negalią turintis Matas Geležauskas teigia, kad sostinėje gerai pritaikytų vietų neįgaliesiems yra ir jų po truputį daugėja. Ypač prasidėjus projektui „Be slenksčių“, kurio metu tikrinami įvairūs viešos paskirties pastatai, kaip jie pritaikyti žmonėms su negalia. Pasak jo, didžiausia problema Vilniuje – tik iš dalies ar netinkamai pritaikyti objektai: per statūs užvažiavimai, keltuvai, kurių niekas nemoka įjungti, pusė užvažiavimo neįgaliojo vežimėliui. „Dabar ta vieta jau pataisyta, bet kai prieš trejus metus ant Rotušės laiptų pamačiau vieną bėgelį ratams, kai akivaizdu, kad jie turėtų būti montuojami poromis, – buvo ir juokinga, ir graudu”, – apie Vilniaus neįgaliesiems keliamas problemas kalbėjo vaikinas.

Pasak Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotojos Jolantos Šliužienės, visuomenės nuostatos apie neįgaliuosius yra didelė problema: žmonės nesupranta, kad aplinką pritaikyti reikia visiems. „Teisės aktai neįpareigoja senų objektų savininkų pritaikyti aplinką. Tam reiktų skirti papildomai lėšų, o valstybė padengti pritaikymo visiems išlaidų irgi negali“, sako J. Šliužienė. Ar skirti visų objektų savininkams prievolę pritaikyti infrastruktūrą, vis dar svarstoma.

Els Bobkovas pasakojo, jog dažnai kyla sunkumų su viešbučiais, kurie nesupranta ką reiškia „prieinamas“: „Kartais jie sako, jog yra visi patogumai neįgaliesiems ir jiems jokių nepatogumų nekils, bet kai nuvažiuojame pasižiūrėti, pamatome, kad yra laiptai į namą. Tai kaip tai galima pavadinti „prieinama“? Kaip žmogus vežimėlyje užlips laiptais nenusisukęs sau sprando?“

M. Geležauskas, paklaustas, ar nekyla sunkumų važiuojant transportu, pasakojo: „Tarpmiestiniai autobusai – apskritai nesvarstytinas variantas keliauti, o ar rinktis traukinį priklauso nuo to, kur važiuoju. Pavyzdžiui, traukinys iš Vilniaus į Kauną – modernus, bet jei reikia nuvažiuoti į kokį nors Lietuvos pakraštį, tenka kreiptis pagalbos į geležinkelio personalą, kad pabūtų nešikais. Tas pats ir su viešuoju transportu”. Žmonėms su vežimėliu į nežemagrindžius troleibusus ar autobusus apskritai neįmanoma patekti, nes per vidurį durų yra stulpas, ką jau kalbėti apie aukštus laiptelius. „Aš dar šiaip taip įsikrapštau, bet šiaip džiaugiuosi, kad sugebu vairuoti ir pastaraisiais metais viešuoju transportu naudojausi labai nedaug“, – sako M. Geležauskas. O ką belieka daryti jaunam žmogui neįgaliojo vežimėlyje, kuris dar negali arba niekad negalės gauti vairuotojo pažymėjimo? Tikriausiai tik laukti pritaikyto transporto, kuris atvažiuoja maždaug kartą per valandą. Pavėlavai – ir tupėk stotelėje. Gerai, kad didmiesčiuose egzistuoja socialinio taksi paslauga, kuri palengvina gyvenimą nemažam skaičiui žmonių.

Skambučiai, rampos ir draugiški pardavėjai

M. Geležauskui teko nemažai pakeliauti ir lankytis Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje ir Rumunijoje. Bukarešto ar Krokuvos turizmo infrastruktūros neįgaliesiems situacija – panaši kaip ir Vilniaus. Geriausią įspūdį vaikinui paliko Hamburgas ir Švedijos universitetinis miestelis Lundas. „Hamburge visi autobusai ir troleibusai yra žemagrindžiai. Didžiausias trūkumas, jog ne visose metro stotelėse yra liftai. Bet, kiek žinau, ši problema sprendžiama“, – sako Matas. Vaikinas pasakojo, kad Lunde kai kur gal ir trukdo akmeninės grindinys, bet kadangi mieste nemažai dviratininkų, netrūksta ir nuolydžių prie šaligatvių. O Vilniuje kartais tenka paėjėti kol galima rasti, kur nusileisti ant gatvės. Įspūdingiausias dalykas Lunde – privačios įstaigos miesto centre – suvenyrų krautuvėlės, kavinukės, o prie absoliučiai kiekvienų durų – po skambutį. Savininkas privalo turėti ištiesiamą rampą neįgaliesiems, padėti klientui patekti į vidų, aptarnauti ir išlydėti laukan. „Iš to galėtų pasimokyti Kaunas, šiuo metu pasiryžęs iš neįgaliųjų „atimti“ Laisvės alėją”, – vertino vaikinas.

Į turizmo agentūras norinčių keliauti neįgaliųjų kreipiasi vienetai

Vykti poilsinės kelionės gali kiekvienas ją įsigijęs asmuo – lygiai taip pat ir specialių poreikių žmonės. Tačiau, kad nekiltų nepageidaujamų sunkumų kelionės metu patiems neįgaliesimes vertėtų pasidomėti, ką siūlo viena ar kita kelionių agentūra.

Lietuvoje dar nė viena kelionių agentūra neteikia specialių kelionės pasiūlymų, skirtų neįgaliesiems. Kaip teigia „Banelituras“ ir „Kelionių akademija“ atstovai, žmonės su negalia keliauja itin retai, per metus vos 1 proc. Todėl tokių kelionių organizuoti tiesiog neapsimoka. Galbūt dėl sunkesnės finansinės padėties, o galbūt dėl to, kad ne visos kelionių programos, autobusai ir viešbučiai yra specialiai pritaikyti žmonėms su negalia.

„Neįgalieji daugiau renkasi poilsines keliones po Europą, kad skrydžiai nebūtų ilgesni nei 3 valandos. Keliones galima būtų suorganizuoti, bet nėra tokios praktikos, kad su tuo kiekvieną dieną susidurtume. Vos vienas kitas užklausimas per metus“, – kalbėjo „Kelionių akademija“ atstovė Viktorija.

Matas Geležauskas: „Traukinys iš Vilniaus į Kauną – modernus, bet jei reikia nuvažiuoti į kokį nors Lietuvos pakraštį, tenka kreiptis pagalbos į geležinkelio personalą, kad pabūtų nešikais. Tas pats ir su viešuoju transportu”.

Estija siūlo kelionių programas neįgaliesiems

Situacija Baltijos šalyje Estijoje – kiek kitokia. Čia jau daugiau nei prieš metus įsikūrusi kompanija „Accessible Baltics“, organizuoja specialias kelionių programas, pritaikytas neįgaliesiems. Pasak kompanijos atstovo Els Bobkovo, Estijoje neįgaliųjų turizmas nėra taip gerai išvystytas kaip Vokietijoje, Suomijoje ar Didžiojoje Britanijoje, bet nėra ir blogai. „Aišku kol kas tai nėra idealu, bet tam, kad turizmas būtų prieinamas visiems, mes turime parodyti mūsų verslininkams, kad yra šios sferos susidomėjimas, poreikis ir kad galima iš to neblogai užsidirbti“, – teigia E. Bobkovas.

Kompanijai „Accessible Baltics” pradėjus savo veiklą prieš metus, susidomėjimas ir poreikis kelionėmis, kai programa yra pritaikyta prie klientų poreikių ir kai kartu gali keliauti artimieji ir draugai, auga vis sparčiau. „Accessible Baltics“ aptarnauja visus, kuriems reikia kiek daugiau dėmesio, nei didesnių poreikių neturintiems turistams.

Įmonė organizuoja keliones nuo 12 iki 20 žmonių grupėms. Būna ir individualių užsakymų 2–8 žmonėms. „Žmonių skaičius yra daug mažesnis nei įprastų turizmo kompanijų, bet juk svarbiausia yra paslaugų kokybė. Tad jeigu turėtume 30–40 žmonių grupes, niekam nebūtų gerai, ypač tiems, kurie neturi jokių sutrikimų, – draugams, artimiesiems, kurie kartu keliauja“, – sako „Accessible Baltics“ atstovas. Estijos neįgalieji renkasi keliauti po Taliną, Tartu ar net plaukia baidarėmis Soomaa’os nacionaliniame parke.

Pasak Els Bobkovo, programos neįgaliesiems kaina didesnė nei įprastos kelionės, nes reikalingi neįgaliesiems pritaikyti autobusai ir viešbučiai, kurių tikrai nėra daug. Todėl kompanija turi išsirinkti tinkamai ir atsargiai. Mažiau pasiūlymų reiškia didesnę kainą, kuri priklauso nuo jos ilgumo ir žmonių skaičiaus, bet vidurkis yra 145 eurai 1 diena žmogui.

Els Bobkovas pasakojo, jog dažnai kyla sunkumų su viešbučiais, kurie nesupranta ką reiškia „prieinamas“: „Kartais jie sako, jog yra visi patogumai neįgaliesiems ir jiems jokių nepatogumų nekils, bet kai nuvažiuojame pasižiūrėti, pamatome, kad yra laiptai į namą. Tai kaip tai galima pavadinti „prieinama“? Kaip žmogus vežimėlyje užlips laiptais nenusisukęs sau sprando?“. Taip pat jis paminėjo atvejį, kai viešbučio administracija tvirtino, jog turi neįgaliesiems pritaikytus vonios kambarius. Tačiau vėlgi nuvažiavus apžiūrėti, situacija buvo visai kitokia – vonia buvo naudojama kaip sandėlys, pilnas alaus dėžių ir kitų dalykų.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos