Lietuvos kino lobynas amžiams liks Rusijoje?
Iš Rusijos valstybinės kino saugyklos, kur sovietmečiu atsidurdavo visi lietuviško kino šedevrai, neseniai atkeliavo devynių filmų kopijos. Lietuvos kino centro (LKC) iniciatyva yra sugrįžusios jau 25 lietuvių režisierių darbų kopijos, tačiau originalių juostų grąžinimo klausimas kol kas sunkiai sprendžiamas.
Neseniai į Lietuvą grąžintos 9 Rusijoje saugomų kino juostų kopijos. LKC nuotr. Į Maskvą – privalomąja tvarka
Sovietmečiu Lietuvos ir kitų SSRS respublikų kino studijose sukurtos meninių kino filmų originalios medžiagos buvo perduodamos saugoti Maskvoje esančiai valstybinei SSRS kino saugyklai.
Anot ilgamečio Lietuvos kinematografininkų sąjungos (LKS) pirmininko Gyčio Lukšo, jo atstovaujama organizacija sovietmečiu buvo tik sąjunginės organizacijos padalinys. Sąjunginių respublikų kūrėjų filmai buvo finansuojami SSRS valstybinio kino fondo „Gosfilmofond“ lėšomis. Todėl pabaigus filmą jį bei jo negatyvą ir magnetinę garso juostą buvo reikalaujama pristatyti į Maskvą.
G. Lukšas neabejoja: filmų originalų niekas lengvai Lietuvai negrąžins. „Dabartinė Rusija, kuri, kaip pati skelbia, yra Sovietų Sąjungos teisių paveldėtoja, teigia, kad lietuvių autorių teisių ji nepažeidžia, nes filmų nepermontuoja, nenaudoja jų komerciniams tikslams, o saugo ir gerbia mūsų palikimą“, – komentavo pašnekovas.
Praleista proga?
LKS pirmininko teigimu, bandymai atgauti filmus prasidėjo labai seniai. „Tik atgavus nepriklausomybę, aš, kaip LKS pirmininkas, ne kartą esu kalbėjęs tiek su „Gosfilmofond“, tiek su Rusijos valstybiniu kinematografijos komiteto vadovais, kad būtina į Lietuvą grąžinti jai priklausančias vertybes – mūsų kino paveldą“, – prisiminė G. Lukšas.
Jo teigimu, vienu metu, vos susigrąžinus nepriklausomybę, lyg ir buvo sulaukęs teigiamo atsakymo – jei Lietuva turi tinkamas saugyklas, tada gali tuos filmus pasiimti. „Deja, Lietuva, matyt, tuo metu šiam dalykui dar nebuvo pasiruošusi, todėl susitarimas taip ir neįvyko“, – apgailestauvo pirmininkas.
Ilgametis Lietuvos kultūros atašė Rusijoje, ne viename lietuviškame kino filme vaidinęs aktorius Juozas Budraitis taip pat prisiminė bevaisius bandymus derėtis su Rusijos valstybiniu kino fondu.
„Labai sudėtinga buvo derėtis. Nebuvo leistasi į jokias diskusijas – man buvo pasakyta, kad filmų negatyvai – Rusijos Federacijos valstybinės kino saugyklos nuosavybė, todėl jokių kalbų apie jų grąžinimą į Lietuvą negali būti. Galima tik daryti jų skaitmenines kopijas“, – dėstė J. Budraitis.
Nesileidžia į kalbas
Nuogąstavimus, kad susigrąžinti lietuvių kino meistrų kūrinių originalus gali būti ypač sunku, patvirtina ir valstybinės institucijos.
Kultūros ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus specialistė Vilma Žemaitienė sovietmečiu Lietuvos kino studijoje sukurtų filmų originalų susigrąžinimo klausimą vadino probleminiu. Jis esą įtrauktas į daugiau nei dešimtmetį vykstančias derybas su Rusijos dėl tarpvyriausybinio susitarimo dėl bendradarbiavimo kultūros, mokslo, švietimo ir jaunimo politikos srityse projekto tikslaus teksto rengimo.
Kaip teigia V. Žemaitienė, Lietuva daugelį metų laikėsi nuoseklios pozicijos neatsisakyti siekti kino filmų originalių medžiagų grąžinimo.
„Susitarimo derinimo metu nuostatą dėl Lietuvos kino filmų grąžinimo mūsų šalies atstovai įtraukdavo, o Rusijos – atmesdavo arba nuostatos formuluotę pakeisdavo taip, kad neliktų net užuominos apie galimybę mūsų šaliai grąžinti Rusijoje saugomus kino filmų originalus”, – apie bendradarbiavimo su Rusija sunkumus kalbėjo V. Žemaitienė.
Gelbsti restauravimo galimybės
LKC, 2012-aisiais užmezgęs dalykinius ryšius su Rusijos Federacijos valstybiniu kino fondu „Gosfilmofond”, yra perėmęs turtines autorių ir gretutines teises į nacionalinius filmus bei audiovizualinius kūrinius, sukurtus 1940–2004 m. Lietuvos kino studijoje, tačiau nuosavybės teisės jam nepriklauso.
Anot LKC Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vyr. specialisto Vido Grigoraičio, fizinės kino juostų laikmenos priklauso Rusijos Federacijos valstybinei kino saugyklai, kur šiuo metu ir yra laikomos.
„Kino juostų pozityvinės kopijos yra įsigytos už pinigus, o negatyvinės kino juostos gali būti perduodamos pasirašius tarpvalstybinę sutartį”, – paklaustas, kodėl įsigytos kopijos, o ne originalai, sakė V. Grigoraitis. Pasak jo, originalų grąžinimas – politinio lygmens atstovų kompetencija.
Siekiant išsaugoti svetur iškeliavusias juostas, gautas jų kopijas planuojama suskaitmeninti ir restauruoti. Kino kūrėjai tokią galimybę laiko geriausia išeitimi. Režisierius Algimantas Puipa, kurio sukurtos juostos „Moteris ir keturi jos vyrai” (1983 m.) kopija yra tarp devynių pastarųjų LKC pasiekusių juostų, teigia, kad tai nėra pats blogiausias variantas. Jis džiaugėsi, kad Lietuvą pasiekia bent jau kopijos, nors ir pavėlavusios 25 metus. „Šiuolaikinės techninės galimybės, kai filmai suskaitmeninami ir restauruojami, juostas prikelia naujam gyvenimui”, – argumentavo A .Puipa.
