Vienintelis Europos karaimų etnografinis muziejus – Trakuose
Trakai – išskirtinė Lietuvos vieta ne tik dėl čia esančių pilių bei ežerų, bet ir dėl mieste nuo 14 amžiaus tebegyvenančių karaimų. Norint sužinoti daugiau apie šią tautinę mažumą, verta apsilankyti nuo 1967 m. veikiančiame Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejuje.
Muziejaus ekspozicijoje - apie 300 unikalių karaimų buityje naudotų daiktų. Trakų turizmo informacijos centro nuotr. Viename iš muziejaus informacinių stendų galima perskaityti, jog karaimizmas kilo VIII a., Mesopotamijoje. Religijos pavadinimas kildinamas nuo veiksmažodžio „kara”, reiškiančio skaityti, studijuoti Šventąjį raštą. Karaimai išpažįsta tik Senąjį Testamentą – visų kitų mums žinomų religinių raštų jie nepripažįsta.
Lietuvos karaimų istorijos pradžia 1397-1398 m., kuomet Vytautas Didysis (karaimiškai vadinamas „Vatat Bij” – „Karalius, triuškinantis priešus”), grįždamas iš žygio po Aukso ordos stepes, iš Krymo, Solchato miesto, išsivedė 380 karaimų šeimų ir įkurdino jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (LDK). Lietuvos diplomatės, vertėjos, buvusios Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkės Halinos Kobeckaitės knygoje „Lietuvos karaimai”, išleistoje minint totorių ir karaimų įsikūrimo LDK 600-ąsias metines, primenama, jog pirmieji LDK apsigyvenę karaimai buvo kunigaikščio apsauginiai. Vėliau jie pradėjo užsiimti amatais ir žemdirbyste, tarp šios tautos atstovų buvo filosofų ir gydytojų. Šalyje karaimai sudaro atskirą bendruomenę („džymat”). Po kurio laiko karaimų atsirado ir šiaurinėse Lietuvos gyvenvietėse: Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje.
Dabartinės Trakų Karaimų gatvės pavadinimas kilo dėl lig šiol čia stovinčių karaimų namų. Gatvės 22 name ir yra įsikūrusi karaimų etnografinė ekspozicija, priklausanti Trakų istorijos muziejaus kompleksui. Karaimų tautos muziejaus įkūrėjas – Hadži Seraja Chan Šapšalas (1873-1961), paskutinis Lietuvos bei Lenkijos karaimų dvasininkas (karaimų kalba – „hachan”). Savo tautos etnografinę parodą jis svajojo sukurti jau tada, kai studijavo Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. Muziejaus statybos prasidėjo 1938 m., tačiau jas nutraukė kitais metais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Savo duris, tada dar Karaimų etnografijos parodos pavadinimu, ekspozicija atvėrė 1967 m., tačiau S. Šapšalas reikšmingos datos nesulaukė, nes mirė 1961 m. Didžiąją daugumą atidarymo metu rodomų eksponatų sudarė paties įkūrėjo surinkti daiktai. Kaip „Universiteto žurnalistui” pasakojo muziejaus vedėjas Vidas Alvikas, kai kurie iš jų, kaip antai samurajų šarvai, begemoto odos skydas – nėra susiję su karaimų tautos istorija, tačiau į kolekciją pateko dėl to, jog S. Šapšalas buvo orientalistas, domėjosi Rytų kultūromis, todėl rinko ginklus ir iš tokių tolimų šalių kaip Japonija.
Po kurio laiko ekspoziciją papildė ir Lietuvos Nacionalinio muziejaus surinkti daiktai. 1995 m. muziejus buvo uždarytas remontui ir savo duris vėl atverė 1997 m. birželio 28 d., minint karaimų atvykimo į Lietuvą 600-metį. 2011 m. gruodžio 27 d. muziejui buvo suteiktas Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejaus vardas. Dabar kiekvienas, apsilankęs Trakuose, gali pamatyti 300 eksponatų. Dauguma jų – XIX, XX a. ir atvežti iš Krymo, Turkijos, yra ir eksponatų iš Lietuvos. Tarp rodomų daiktų – karaimų dailininko Bari Egizo (1869-1946) paveikslas „Motinos portretas”, taip pat karaimų vedybinės sutarties kopija, istorinės žymiausių tautos atstovų, tokių, kaip Trakų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius, nuotraukos. Muziejininko teigimu, karaimų etnografinis muziejus – vienintelis toks Europos Sąjungoje, taigi unikalus. Per metus jį aplanko apie 5000 turistų.
Prieš kelerius metus dalis ekspozicijos buvo parodyta šešiuose Lenkijos miestuose, tarp jų – Olštyne, Gdanske. Taip pat keli karaimikos rinkinio eksponatai papildė Trakų istorijos muziejaus parodą ,,Vyriški aksesuarai XIX – XX a.”, kuri buvo eksponuojama Gardino (Baltarusija) valstybiniame religijos istorijos muziejuje. Tiems, kurie dar neaplankė Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejaus ir nepamatė apie 300 eksponatų, derėtų paskubėti, mat greitai ekspozicija gali būti perkelta į kitas patalpas arba jos gali iš viso nelikti. Karaimų bendruomenė nori atsiimti pastatą, kuriame dabar yra įsikūręs muziejus ir prieš trejus metus kreipėsi į teismą.
O koks likimas laukia Lietuvos karaimų? 1997 m. Statistikos departamentas atliko tyrimą „Karaimai Lietuvoje”. Apklausos metu nustatyta, jog šalyje gyveno 257 šios tautybės žmonės. Tai beveik dukart mažiau, nei 1959 m. – tada karaimų buvo 423. Nors 2001 m. jų buvo kiek daugiau – 265, tačiau dabar šios tautybės gyventojų yra apie 200-230, todėl jiems ir jų kalbai gresia išnykimas. Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkės dr. Karinos Firkavičiūtės teigimu, ketinama peržiūrėti tautos vedybinius nuostatus ir juos pakeisti. Iki šiol karaimais save galėjo vadinti tik tos šeimos, kuriose abu tėvai yra šios tautybės. Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ketinama tokią tvarką liberalizuoti ir taip bandyti išsaugoti karaimų skaičių Lietuvoje. Šiuo metu didžiausia jų dalis gyvena Vilniuje ir Trakuose, šiek tiek mažiau – Panevėžyje. Šalyje išliko tik dvi tautos šventyklos – kenesos: Vilniuje (Žvėryne) ir Trakuose. Panevėžio kenesa buvo nugriauta 1970 m. Dabar šioje vietoje yra paminklinis akmuo lietuvių ir karaimų kalbomis.
V. Alvikas džiaugiasi, jog patys karaimai rūpinasi savo tautos papročiais ir kultūra. Ir iš tikrųjų – šios tautos bendruomenės namai, kenesa ir šalia esanti karaimų mokykla – medresė (karaimiškai – „midraš”), yra atstatyti. Nuo 2010 m. šalyje veikia vaikų nacionalinių šokių ansamblis „Birlik”, kuris dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Šiais metais, jau tryliktą kartą, vyko tradicinė karaimų kalbos stovykla, kurią organizuoja Lietuvos karaimų kultūros bendrija. Joje dalyvauja svečiai iš Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir kitų šalių. Stovyklos programą sudaro karaimų kalbos pamokos pradedantiesiems ir pažengusiems, kurias jau antrus metus veda dr. Karina Firkavičiūtė. Taip pat vyksta knygų pristatymai, minimi karaimų kultūrai nusipelnę asmenys. Šie metai ne išimtis – liepos 29 d. buvo pristatyta karaimų dvasininko Simono Firkovičiaus knyga „Buvo tokia diena…” („Bir kiuń ėdi…”), kurią parengė dr. Halina Kobeckaitė ir dr. Karina Firkavičiūtė.
