Į salą planuojama investuoti dar daugiau

Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos miesto taryboje seniūnė Gintarė Skaistė teigia, kad  pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Nemuno salai – pastatyta arena, sutvarkyta teritorija. Taip pat, planuoti dideli pokyčiai Santakos parke. Tuo metu krantinės buvo tvarkomos iš savivaldybės biudžeto keičiant jų veidą per kelerius metus. „Išties, norint atgręžti miestą į upes reikalingas nuoseklus požiūris į visus objektus šalią upių: tiek Nemuno salą, tiek Santakos parką, tiek ir šalutines erdves šalia vandens. Per pastaruosius metus buvo investuojama į upių pakrančių želdynų tvarkymą ir dviračių takų įrengimą. Dabar jau retas prisimena kaip atrodė šios erdvės, kol buvo apžėlusios krūmais ir pilnos šiukšlių. Kitu etapu buvo planuojama nuo sujungti Šančius ir Senamiestį palei Nemuną vingiuojančiu dviračių taku. Šalia įrengiant suoliukus, šiukšlių dėžes ir kitus mažosios architektūros objektus“, – pasakoja G. Skaistė.  Anot jos, Nemuno saloje planuojama aktyvaus laisvalaikio erdvė su visa lauko sporto infrastruktūra. Pastačius areną, likusi salos erdvė liko be aiškios paskirties, todėl tai reikėjo spręsti. „Vienas iš projektų, planuojamų  ES finansinėje perspektyvoje iki 2020 metų, yra įrengti promenadą kitoje Nemuno pusėje nuo Vytauto Didžiojo tilto iki Jiesios piliakalnio. Jei pavyktų gauti finansavimą šiam projektui, atsirastų dar vienas puikus takas, iš kurio atsivertų vaizdai į Nemuną“, – teigia G. Skaistė.

Krantinės tvarkymu rūpinasi ir studentai

Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų atstovybės narys Martynas Fokinas yra vienas iš krantinės užrašų tvarkymo iniciatorių. Jo manymu, pagrindinė problema, su kuria susiduria Kaunas, yra keliai. „Ne išimtis ir Nemuno krantinė. Jos dviračių tako grindiniui jau laikas eiti į pensiją“, – sako jis. Taip pat vaikinas mano, kad vietovėse, nutolusiose nuo daugiausiai žmonių pritraukiančių gatvių, stinga šiukšlių dėžių. Jų trūkumą galima pastebėti ir pačioje krantinėje. KTU Studentų atstovybė bandė ir norėjo tvarkyti ne tik Nemuno krantinėje esančius užrašus, bet ir kitas apgriuvusias, netvarkomas vietas. „Tam dažnai kliudo biurokratizmas dėl leidimų, daugiausia dėl paveldą prižiūrinčių institucijų, lėšų trūkumas. Nemuno krantinės atnaujinimas reikalingas ir manau, kad tokias naujoves palaikytų ne tik jaunimas, bet ir visi miestiečiai, miesto svečiai“, – teigia M. Fokinas.

Kosmetinių patvarkymų nepakaks

Architektas – urbanistas prof. Jurgis Rimvydas Palys mano, kad norint priartinti Kauno centrą prie Nemuno, neužtenka tik kosmetinių priemonių: suoliukų, takų, šiukšliadėžių ir panašiai. Dabar tik tai ir bandoma daryti. Visgi, jo teigimu, krantinei reikalingi esminiai, rimti pertvarkymai ir sprendimai, tarsi pratęsiantys miesto centrą iki pat Nemuno. „Tai turi būti vieningas sprendimas, iš esmės pakeičiantis šiuo metu esantį be galo nykų vaizdą. Pakanka pasidairyti po Europos miestus prie vandenų – Drezdeną, Budapeštą, Paryžių, Amsterdamą… Tada suprasime, koks nykus vaizdas ties mūsų dideliu melioracijos grioviu, kurį vienoje pusėje supa stichiškai stačiai sustumtos žemės, salos pusėje neleidžiančios prieiti prie vandens, o kitoje pusėje išvysime siaurą taką išilgai kanalo, slegiamą gelžbetoninio aukšto krantinės šlaito. Miesto centro užstatymas nutolęs nuo Nemuno. Einant nuo Žalgirio arenos link miesto centro, ypač pučiant stipresniam vėjui, galima jaustis lyg beduinu, keliaujančiu per dykumą. O dar aštuonių juostų magistralės ūžesys… Esant tokiai padėčiai ir jos iš esmės nepertvarkant, apie jokį Kauno, kaip vienintelio Lietuvoje laivų miesto, grąžinimą prie vandens, jo originalaus įvaizdžio sukūrimą negali būti nė kalbos“, – teigia J. R. Palys.

Buvęs laivų miestas

Architektas J. R. Palys primena, kad tarpukaryje Kauno, kaip laivų miesto, įvaizdis buvo pakankamai įspūdingas. Kanalas buvo  platus ir laivuojamas, maždaug ties dabartiniu pėsčiųjų tiltu Daukanto gatvės tęsinyje buvo didelė Žiemos uosto įlanka. Ten stovėdavo didesni ir mažesni keleiviniai laivai, įvairūs buksyrai, kateriai, baržos, baidokai, po įlanką ir kanalą šmirinėdavo upeivių motorinės valtys. Ūkaudavo ir švilpaudavo laivų signalai, kartais išleisdami į dangų balto garo kamuolius. Kanalas buvo platus, jame vykdavo net irklavimo varžybos. Dar net sovietmečiu nuo gaisrinės motorinis keltas kilnodavo darbininkus į saloje esančią laivų statyklą ir keleivius į Aleksotą. Saloje veikusi laivų statykla buvo tam tikra atrakcija: joje sukinėdavosi gražūs uosto kranai, dunksėdavo kniedijamų laivų korpusų plaktukai. Buvo įdomu stebėti, kai laivus nuleisdavo į vandenį ir tai būdavo galima pamatyti tik Kaune. Miesto pusėje buvo plati, grįsta erdvė, į kurią buvo galima nusileisti transporto priemonėms. Visas šias vietas labai mėgo miestiečiai, dailininkai, miesto svečiai. Tai buvo tikras laivų, upių miestas. Miestas prie Nemuno. „Deja, dabar to buvusio žavesio neliko nei ženklo. Vieta prie pėsčiųjų tilto ir žemiau primena kaimą prie didesnio melioracijos griovio“, – sako J. R. Palys.

Pagrindinė klaida – krantinės ir miesto atskirtis

„Pirmiausia žala buvo padaryta be saiko platinant Karaliaus Mindaugo prospektą iki aštuonių eilių. Tai nelogiška jau vien todėl, kad prospektas abiejuose galuose baigiasi susiaurėjimu. Toks klaidingas sprendimas galutinai atkirto miesto centrą nuo upės“, – teigia J. R. Palys. Smarkiai išplatinus prospektą, buvo užpilta didesnioji dalis kanalo, kuris dabar virto paprastu grioviu. „Sunaikinta žemai prie pat kanalo miesto pusėje buvusi plati erdvė, kur, kaip minėjau, rinkdavosi miestiečiai, keleiviai, paveikslus tapantys dailininkai. Taip pat užpilta keleivinių laivų ir žiemos uosto įlanka. Iškelta laivų statykla ir uostelis. Nevykusiai suformuotas salos kontūras nuo miesto pusės ir jos reljefas“, – sako architektas. Anot jo, norint artinti miestą prie upės, reikia neužsiimti smulkmenomis, o visų pirma padarytą urbanistinę žalą aiškiai suvokti ir įvardinti. „Pirmiausia Karaliaus Mindaugo prospektą reikėtų susiaurinti iki šešių eilių. Galbūt dvi vidurines, kaip tranzitines juostas įgilinti žemiau dabartinio lygio. Tai smarkiai sumažintų triukšmą. Panaikinus dvi kraštines juostas nuo Nemuno pusės ir rekonstravus betoninį šlaitą, tam tikroje dalyje būtų galima formuoti naują, europietišką krantinės tvarkymą. Rekonstruojant gelžbetoninį krantinės šlaitą, reikėtų įrengti terasas, promenadas, apžvalgos aikšteles su gėlynais ir suoliukais, įvairius laiptus ir pandusus į apatinę terasą prie vandens dabartinio tako lygyje, kuri centrinėje dalyje turėtų būti paplatinta iki 10-15 metrų. Kanalą būtina platinti link salos pusės, ištaisant jos nevykusį kontūrą ir panaikinant jos stačius šlaitus. Maždaug S. Daukanto gatvės ašyje reikėtų suformuoti laivų įlanką  aplink ją  suformuojant naują užstatymą. Tai būtų centrinė Kauno prieplauka. Keleivis arba turistas, atplaukęs Nemunu į šią prieplauką, dar stovėdamas denyje pajustų tikrą miesto pulsą. Įlanka apšviesta, pilna laivų, aplink pastatai, krautuvės, kavinės, barai, ofisai. Ir tai būtų čia, Kauno širdyje“, – sako architektas – urbanistas J. R. Palys.

Architekto J.R. Palio savivaldybei siūlyta krantinės vizija.

Architekto J.R. Palio savivaldybei siūlyta krantinės vizija.

Studentų tvarkomi krantinės užrašai. Kauno diena.lt, Tomo Raginos nuotrauka.

Susiję

Teisėjo žodynas su Algimantu Valantinu

Gaivaus oro Komunikacijos fakultetas nori įpūsti naujomis technologijomis