Per knygos pristatymą rugsėjo 11 d. A.Mickevičiaus muziejaus Filomatų salėje autoriai pasidalino mintimis apie medijų kaitą ir šiuolaikinės žiniasklaidos problemas Lietuvoje.

Monografijos mokslinis redaktorius, Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis pripažino, kad ši monografija nėra įprasta – ją rašė aštuoni žmonės. Bet jis samprotavo, jog toks darbas, kai „aštuonios bitės vieną vilką pjauna“, gali tapti šiuolaikinės monografijos modeliu.

Aštuonios darbščios bitės – tai žurnalistikos instituto darbuotojai: Giedrė Čiužaitė, Andrius Gudauskas, Deimantas Jastramskis, Aurelija Juodytė, Mantas Martišius, Jolanta Mažylė, Ž.Pečiulis ir Romas Sakadolskis.

„Kai mes kalbame apie naujas medijas, apie šią dieną, negalime apie jas kalbėti neprisimindami istorijos. Aš apie televiziją studentams pradedu dėstyti truputį anksčiau nei nuo akmens amžiaus, ieškau ten televizijos pradžios, – teigė Žurnalistikos instituto vadovas. –  Žvelgiant į medijų kaitą, labai įdomu pastebėti tuos pasikartojančius dalykus, apie kuriuos kalbėdami mes įsivaizduojame esą be galo modernūs, patys moderniausi iš visų visuomenių, kurios yra gyvenusios. Bet mes po truputį kartojame tuos dalykus, kuriuos žmonija darė prieš tūkstančius metų.“

Kolega A.Gudauskas prisipažino, kad darbas tikrai nebuvo lengvas: teko paaukoti laisvalaikį, atostogas ir dėkojo profesoriui Ž.Pečiuliui už įkvėpimą bei kantrybę.

Knygos autoriai trumpai pristatė veikale gvildentas temas, šmaikštaudami, jog tai labai amerikietiškas būdas pristatyti mokslinį veikalą. Žiniasklaidos tyrinėtojų darbe aptariamas platus masinės komunikacijos problemų spektras (metodologiniai medijų tyrimo aspektai, žurnalisto veiklos teisinis reglamentavimas ir žiniasklaidos organizacijos veiklos principai), analizuojami žurnalistikos kūrinio formą ir turinį lemiantys veiksniai, aptariamos manipuliacijos galimybės naujienų vadyboje ir skleidžiant užsienio informaciją.

J.Mažylė, aptardama monografijoje nagrinėtą spaudos žanrų temą, pasakojo ne kartą gynusi spaudos žanrus moksliniuose darbuose, svarstant žurnalistikos studijų programą. Nes šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja principas „suk plunksną, o ne galvą“, replikavo Ž.Pečiulis.

Žurnalistikos instituto dėstytojas D.Jastramskis pastebėjo, kad jam svarbiausia buvo atsakyti į klausimą, ne kodėl žurnalistai kažką daro ne taip, o kas lemia jų elgesį ir pasirinkimus: „Vienas iš atsakymų galbūt ir yra šioje monografijoje. Atsakome palyginti nedideliais štrichais. Nors knyga stora, bet skyriai nėra labai galingi ir turbūt kiekvienas iš čia esančių kolegų, jei būtų išteklių, galėtų temą išplėtoti ir atsakymai būtų atsakyti. Tad žiūriu į šitą mūsų darbą be jokios pompastikos“.

Knygos recenzentas Gintaras Aleknonis, paminėjęs rimtą problemą – užsakomuosius straipsnius, komentavo, kad ši monografija – tai bandymas žiniasklaidai pasižiūrėti į save, savo bėdas. Jis vylėsi, kad veikalas prisidės prie žiniasklaidos negalių gydymo: „Vis dėlto čia sėdi šeši daktarai, o daktarai ir yra tam, kad gydytų“.

Monografija „Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje“ išleista 400 egzempliorių tiražu.