Rietavą — už 277 600 sidabro rublių
Šiais metais Lietuva ir visas pasaulis mini iškilios istorinės asmenybės, valstybės ir visuomenės veikėjo, diplomato, kompozitoriaus, kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines. Ir nesvarbu, kad šią datą UNESCO ir valstybės narės įtraukė į pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių sukakčių sąrašą ir taip atkreipė viso pasaulio dėmesį. Ši sukaktis yra pati svarbiausia mažam miesteliui Žemaitijoje.
Rietavo Aukso amžius
Telšių apskrityje esantis Rietavas, kuriame šiandien gyvena apie 4 tūkstančiai gyventojų, veikiausiai būtų taip ir likęs niekam neįdomi, užmiršta, nyki kaimo vietovė. Pirmą kartą kunigaikščiai Oginskiai koją į Rietavą įkėlė 1763 metais. O 1802 m. Mykolas Kleopas Oginskis Rietavo dvarą nusipirko už 277 600 sidabro rublių.
Taip Rietavas tapo nuosava Oginskių valda. Čia gyveno penkios Oginskių kartos, kurios paliko gilų rėžį Rietavo istorijoje.
Sakoma, jog Oginskių šeimininkavimo metu Rietavas išgyveno Aukso amžių: įkurta Žemės ūkio mokykla, muzikos mokykla, turėjusi savo simfoninį orkestrą, pradėjo veikti pirmoji elektrinė, įžiebta pirmoji elektros lemputė, nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, reikia paminėti, jog tai atsiranda praėjus vos penkeriems metams nuo telefono išradimo pasaulyje.
Oginskiai Rietave įkūnijo valstybės vystymosi modelį. Jiems buvo svarbus vidurinio sluoksnio, valstybės stuburo formavimas. Jau 1835 m. Rietave panaikinta baudžiava, o tai reiškė, kad žmonės įgijo teisių ir tapo laisvesni. Šis žingsnis — vienas iš įrodymų, jog Oginskiai buvo plačiai mąstantys didikai.
„Kilimo aš esu lietuvis“
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas Rietavo istorija ir Oginskių kultūros paveldo gaivinimu pradėjo rūpintis nuo 1987 metų ir daug prisidėjo, kad šiais metais Lietuva minėtų tokią iškilią sukaktį. V. Rutkauskas teigia, jog Mykolo Kleopo Oginskio šiukštu negalima pasisavinti ir laikyti tik Lietuvos didvyriu. Ši asmenybė XVIII-XIX amžių sandūroje veikė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) labui, kurios teritorijoje gyveno lietuviai, lenkai, ukrainiečiai ir gudai (baltarusiai).
Tad šiandien istorikai M. K. Oginskį pripažįsta kaip bendrą istorinę asmenybę. Tiesa, pats grafas save laikė lietuviu, tai liudija ne tik darbai ar pastangos atkurti valstybę, bet ir viena eilutė iš laiško Rusijos carui Aleksandrui I: „Kilimo aš esu lietuvis.“
V. Rutkauskas teigia, kad šiandien Mykolo Kleopo Oginskio asmenybė skatina permąstyti valstybės svarbą ir kokiais būdais ji gali būti prarandama.
„Kaip Jekaterina anuomet skaldė ir griovė, tai ir dabar lygiai taip pat yra daroma — pjudant, priešinant. Baisiausia, kas gali nutikti — patikėti iliuzija, kad pasikeitė pasaulis ir tik kitos valstybės gali pasirūpinti mūsų saugumu. Ano meto valstybė buvo lojali ir vieniems ir kitiems bei tikėjo, kad jų niekas neužpuls. Istorija parodė, prie ko tai priveda“, — dėsto muziejaus direktorius.
Taigi kuo ypatingas ir išskirtinis buvo M. K. Oginskis?
Žmogaus ir valstybės dramatiškas likimas
Mykolas Kleopas Oginskis nuo mažumės buvo ugdomas kaip valstybės tarnautojas. Mokytojas prancūzas Žanas Rolei, kuris auklėjo ir Austrijos imperatoriškosios šeimos vaikus, mokė ir mažąjį Mykolą Kleopą. Būdamas devyniolikos metų, ir turėdamas pagrindinių Europos kalbų žinių, kultūros suvokimą, M. K. Oginskis išsiunčiamas vietoje tėvo Andriaus Oginskio į Seimelį Trakuose. Po poros metų jį siunčia kaip vieną perspektyviausių diplomatų į Hagą, Londoną, Berlyną. Tuo metu Targovicos konfederatų, Rusijos politikai lojalios Seimos opozicijos, nurodymu iš Oginskio konfiskuojami jo dvarai, tad šis pagalbos turi kreiptis į Jekateriną, Rusijos valdovę.
M. K. Oginskis sutinka su Jekaterinos siūlymu — tapti LDK iždininku, t.y. finansų ministru. 1794 m. šių pareigų atsisako, nes įstoja į Kosciuškos sukilėlių gretas. Sukilime grafas rodo drąsą kovos lauke, skiria nemenką sumą savo asmeninių pinigų ginkluotei ir 1794 balandžio 29 dieną Vilniuje, ant Rotušės laiptų prisiekia: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą, gyvenimą“. Deja, Kosciuškos sukilimas patiria pralaimėjimą, o M. K. Oginskis, siekdamas išvengti gresiančių represijų – priverstas emigruoti. Šios dramos akivaizdoje gimsta garsusis Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Klajojant po Europą M. K. Oginskio neapleido ATR atkūrimo idėja. Užtarimo jis ieškojo Prancūzijoje, Osmanų imperijoje, Italijoje. Vėliau kunigaikštis savo atsiminimų knygoje rašė, jog siuntė laiškus Prancūzijos generolui Napoleonui Bonapartui, kuris griežtai atsakė: „Tauta, savo kaimynų parblokšta, gali atsikelti tik su ginklu rankoje.“ Per septynerius emigracijos metus M. K. Oginskis savo pavardę keitė šešis kartus. Jis buvo Michailovskiu, Žanaliu Rideliu, Prancūzijos ambasados darbuotoju, tačiau vis tiek jo pėdomis sekė Jekaterinos ir Austrijos sekliai.
M. K. Oginskis rašė: „Mane nustebindavo, kai didžiuosiuose nakvynės namuose rasdavau skelbimą su smulkiu aprašymu: būkite dėmesingi, šitais keliais gali klaidžioti ypatingai pavojingas nusikaltėlis“.
Didžiausias paradoksas, jog jį bandė sugauti Rusijos monarchai, o Sankt Peterburge iškiliausios puotos prasidėdavo M. K. Oginskio polonezais. Mat tuo metu imperatoriaus orkestrui vadovavo buvęs Oginskio muzikos mokytojas Jozefas Kozlovskis. Atšalus politiniam klimatui M. K. Oginskis grįžo į Tėvynę ir įsigijo Rietavą. Tiesa, Rietave M. K. Oginskis neužsibuvo ir svarbių darbų neatliko, tai daro jo sūnus Irenėjus Oginskis ir vaikaitis Bogdanas Oginskis. Tačiau jei ne Mykolas Kleopas Oginskis, vargu ar šiandien Rietavas būtų toks svarbus kultūros traukos centras.
Renginiai Lietuvoje ir užsienyje
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius V. Rutkauskas džiaugiasi, jog šios datos minėjimas nedidelį Žemaitijos miestelį Rietavą padarė traukos centru: „Iki pat liepos mėnesio nebėra laisvos datos ekskursijoms, žmonės važiuoja iš visos Lietuvos, su jais bendraujame, diskutuojame ir žavimės Oginskių unikalumu, jog norint veikti ir save realizuoti, nebūtina gyventi didmiestyje.“
Šios sukakties renginiai, simboliai ir svarbūs darbai driekiasi Rietave, Lietuvoje ir pasaulyje. V. Rutkauskas džiaugiasi, jog Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų metinių minėjimo programoje pirmuoju numeriu įrašytas Oginskių paveldo skaitmeninimas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose skaitmeninami archyvai ir metų pabaigoje internetinėje erdvėje atsiras informacinė Oginskių dokumentikos svetainė. Tai atvers galimybes kiekvienam plačiau susipažinti su grafų istorija.
O Prancūzijoje, UNESCO būstinėje planuojama surengti šviečiamąją koncertinę programą „Mykolo Kleopo Oginskio polonezų keliais“ bei pristatyti kilnojamą Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos fotomenininkų parodą „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Italijoje, Florencijoje planuojama surengti koncertą M. K. Oginskiui atminti. Dar šiais metais pasirodys išversta į anglų ir rusų kalbas dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės monografija „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ bei planuojama išversti iš lenkų ir rusų į lietuvių kalbą M. K. Oginskio proproprovaikaičio A. Zaluskio knyga „Mykolo Kleopo Oginskio muzika ir epocha“.
Sukakties metų renginių maratoną vainikuos M. K. Oginskiui ir jo palikuonims skirto paminklo pastatymas Rietave. „Planuojame paminklą atidengti paskutinį rugsėjo sekmadienį, per jau tradicija tapusius, Mykolinių atlaidus. Tai bus teatralizuota eisena nuo Oginskio rūmų parterio per miestą su orkestru ir liaudiškomis kapelomis“, — renginio detales atskleidžia V. Rutkauskas.
Oginskiai puoselėjo žemaitišką kultūrą
Vytas Rutkauskas, kuris jau dešimtmetį organizuoja mokslines konferencijas Oginskių tema pasakoja, jog iki šiol mokslininkus stebina Oginskių platus mąstymas ir šviesumas.
„Oginskiai buvo iš tų retų kunigaikščių, dvaro valdytojų, kurie gerbė toje vietovėje gyvenančius valstiečius, jų kultūrą ir papročius. Jie puikiai kalbėjo žemaitiškai, skatino žmones šviestis ir puoselėti savo kultūrą“, — pasakoja muziejaus direktorius. 1860 m. Irenėjus Oginskis pradėjo rengti žemės ūkio parodas, kurios puoselėjo tradicinę žemdirbių kultūrą, skatino ieškoti naujovių. Oginskiai buvo išmanūs ir gebėjo naudoti esančius resursus — vėją, vandenį, garą. Ne veltui Rietave pirmą kartą Lietuvoje sušvito elektros lemputė ar buvo nutiesta telefono linija.
„Oginskiai mylėjo savo žmones, jie kasmet apdovanodavo geriausius amatininkus, žemdirbius. Tai paprastam žmogui buvo didelis paskatinimas ir pagerbimas. Ši pagarba kunigaikščiams Oginskiams išliko iki pat šių dienų, kiekvienas rietaviškis didžiuojasi, jog kadaise šiomis gatvėmis vaikščiojo Oginskiai“, — pasakoja V. Rutkauskas.
Įvykę renginiai:
|