Lietuvos dvarai atgyja, ir tai vyksta ne tik jaunavedžių šventinėse nuotraukose. Ilgai veikiau priekaištu nei didingos istorijos rudimentu buvę statiniai tampa laisvalaikio praleidimo vieta, meno inkubatoriumi ir tautiečio tapatybės dalimi. Restauruotuose dvaruose lankosi užsienio politikų delegacijos, vyksta festivaliai, gimsta naujos idėjos.

Administraciniai, politiniai ir kultūros centrai

Lietuvos dvarai ir pilys – didingos šalies istorijos liudininkai. Renesanso, baroko, klasicizmo šedevrai per savo gyvavimo laikotarpį buvo didžiųjų kunigaikščių ir didikų rezidencijomis, kultūros ir švietimo centrais. Tarpusavyje rungtyniavo ištaigingomis bibliotekomis, archyvais, paveikslų ir meno dirbinių kolekcijomis. Kiekvienas kvadratinis metras bylodavo apie šeimininko ir jo šeimynos istoriją, jų gyvenimo būdą. Be šios, iš pažiūros, intymios funkcijos, statiniai atliko svarbų regioninį vaidmenį. Dvaras nuo seno buvo suvokiamas ne tik kaip tam tikrų pastatų kompleksas, bet ir kaip apylinkės administracinis, kultūrinis, politinis centras.

Kunigaikščių ir bajorų valdose nuolat zujo įvairūs diplomatiniai svečiai, virė politinės intrigos, buvo sprendžiami šaliai aktualūs klausimai. Tai erdvė, į kurią pirmiausia atkeliaudavo įvairios mados, iš čia vykdyta kultūrinė sklaida į tolimesnius šalies regionus, į mažesnius dvarus ir kaimus. Deja, politiniai pokyčiai šalyje, karai, ekonominiai nepritekliai daugybę dvarų sunaikino negrįžtamai. Šiuo metu šalyje jų skaičius siekia apie 700. Dalis jų ir toliau neprižiūrimi nyksta. Palyginimui, praėjusio amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje buvo daugiau kaip 3 tūkst. dvarų.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga nacionalizavo dvarus ir jiems priklausantį turtą. Dalis dvarų palikti sunykti, kiti – pritaikyti kitokiai, pragmatiškesnei paskirčiai. Pavyzdžiui, Jonavos rajone įsikūrusiame Žeimių dvare veikė žemės ūkio technikumas. Raudondvario dvare – Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. Po karo Jurbarko rajone atstatytoje Raudonės pilyje įkurta Raudonės pagrindinė mokykla. Keičiant pastato paskirtį, negrįžtamai buvo sunaikintas autentiškas istorinis interjeras. Ir tokių pavyzdžių galėtume rasti labai daug.

Dvarų pri(si)kėlimas

Praėjusiame amžiuje, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įsibėgėjo privatizacijos procesas. Tik dalis dvarų grįžo į teisėtų savininkų ar jų palikuonių rankas. Dažnu atveju, dvarus stengėsi įsigyti asmenys, su dvarų kultūra ir kultūros paveldo puoselėjimu neturintys nieko bendra. Žinoma, apmaudu, kad dalis pastatų atsidūrė turtingų, tačiau neišmintingų savininkų rankose. Tikėtina, kad ateityje tokie dvarai sparčiai keliaus iš rankų į rankas, nes jų išlaikymas ar tvarkymas bus pernelyg brangus. Kita vertus, istorijos kontekste, tokie įvykiai nėra naujiena. Pasitaikydavo ir anksčiau, kai dvaro sodyba būdavo perrašoma už skolas ar tiesiog per naktį didiko pralošiama kortomis.

Susibūrė į asociaciją

Lietuvos pilių ir dvarų savininkai, valdytojai – bei kiti asmenys, besirūpinantys Lietuvos pilių ir dvarų kultūros paveldo išsaugojimu savanoriškumo pagrindais yra susibūrę į asociaciją. Šios Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos veikloje dalyvauja daugiau nei 100 asmenų, ji įkurta 2005-aisias metais. Tai 50-ties dvarų ir pilių valdytojai ir savininkai. Daugelyje jų vyksta aktyvi veikla – nuo ūkinės iki kultūros židinių provincijoje kūrimo. Suprasdami savo misiją – išsaugoti ir puoselėti dvarus, atgaivinti dvarvietes ir tęsti jų kultūrines bei ūkines tradicijas – dvarų savininkai negailėdami savo laiko ir lėšų atkuria dvarvietėse ūkinę veiklą, organizuoja įvairius kultūrinius renginius, muzikos festivalius, bei vykdo plačią edukacinę programą.

Atsiradus galimybei gauti Europos Sąjungos struktūrinę paramą, tiek privačios, tiek valstybei priklausančios dvaro sodybos atgimė naujam gyvenimo etapui. Ir ne tik dėl to, kad atliktos rekonstrukcijos, pastatai papuošti naujais čerpiniais stogais ir švariais fasadais, o dvarų parkai – takelių grindiniais ir gėlynais. Pirmiausia todėl, kad daugelis šių didingų statinių ir nuostabių parkų šiandien tarnauja visuomenės reikmėms ir yra pritaikyti turizmui. Juose veikia muziejai, bibliotekos, renginių ir koncertų salės, vyksta menininkų susitikimai, kūrybinės dirbtuvės ir muzikos festivaliai, organizuojamos ekskursijos ir edukacinė veikla.

Dvaras – daugiau nei žmogaus ambicija

Jonavos rajone, Žeimių miestelyje stūkso vėlyvojo klasicizmo architektūros paminklas – Žeimių dvaras. Prie dvaro yra Žeimių koplyčia, XVIII a. įveistas išlikęs parkas, kuriame yra apie 20 rūšių augalų ir liepų alėja, dvaro svirnas, ledainė, kumetynas, arklidė.

Dvaras gali pasigirti didinga praeitimi. Teigiama, kad dar 1387-aisiais metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila jį padovanojo Skirgailai. Šeimininkai ir pastatų architektūra, bėgant šimtamečiams keitėsi. Paskutinis žinomas asmuo, kuris valdė dvarą iki 1940-ųjų metų nacionalizavimo – Mikas Kosakovskis. 2000 metais dvaras ir aplinkiniai pastatai – privatizuoti. Atkuriamas privačiomis, taip pat Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Dvare ir jo prieigose vyksta edukaciniai, kultūriniai renginiai. Dvaro rūmai restauruojami, įkurtas muziejus „Aikas Žado“.

Iš šio formalaus ir net didaktiško parašymo galima susidaryti įspūdį, kad šis, Vidurio Lietuvoje esantis ansamblis, vienas iš daugelio. Tačiau būtent šis dvaras atlieka tai, ką galime vadinti progresyvių idėjų sklaida.

Vienas iš šeimininkų Domas Noreika paklaustas, kokia šiais laikais yra dvaro funkcija, vylėsi, kad ji yra platesnė nei žmogaus ambicija. „Norėtųsi tikėti, kad toks dalykas kaip dvaras nebeegzistuoja, nors kaip sąmonės forma atlieka savotišką psichikos arbitro vaidmenį mūsų visuomenėje. Rėžimo haliucinacija ar panašiai. Žeimių dvaras, mano sumanymuose, yra tiesiog įdomi ir svarbi žaliavų kolekcija, idealiu atveju nervų sistemą iliustruojantis modelis, suorganizuotas taip, kad iškeltų nepalankius klausimus apie žmogaus lemtį, ribotumą ir laikinumą“, – pasakoja Domas Noreika.

Modernios idėjos klasicizmo kontekste

Žeimių dvare gausu kultūrinių ir socialiai jautrių renginių, kuriuose nevengia lankytis ir didžiausi šalies snobai. Pavyzdžiui, 2013 metais vyko ketvirtoji „Meno avilio“ kino stovykla pavadinimu „Kinas ir garsas“. Tąkart kino mylėtojams buvo pasiūlyta trumpam primerkti akis, apversti hierarchinį vaizdo ir garso santykį bei pabandyti įsiklausyti į kiną. Vyko režisieriaus Tomo Smulkio kūrybinės dirbtuvės, pokalbis su režisiere Kristina Buožyte. Kino šalininkams pažįstama mergina pristatė savo filmą „Aurora“, kuris pelnė devynias statulėles prestižiniuose kino ir televizinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2013“. Stovyklos vinimi virto pokalbis su režisieriumi Šarūnu Bartu, kurio metu režisierius ne tik pasakojo apie kino garso sudėtines dalis, įvairius sunkumus garsinant kiną pirmaisiais Nepriklausomybės metais, bet ir išplėtojo savo požiūrį į tekstą kine. Kino kūrimo istorijomis ir darbais už kadro dalijosi Igno Jonyno ir Emilio Vėlyvio filmų kompozitoriai Domas Strupinskas bei Paulius Kilbauskas. Ko gero, net neverta sakyti, kad tokių profesionalių renginių pavydėtų ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, kurių dalis, neabejotinai susirinko Žeimiuose.

Dar po metų vyko Laisvojo universiteto (LUNI) vasaros stovykla. Šis tinklinės struktūros principu kuriamas alternatyvus savišvietos voratinklis, siekia suburti įvairius žmones bei jų grupes – dėstytojus, studentus, socialinius aktyvistus, mokinius, dirbančiuosius – visus tuos, kurie nori mokytis, aktyviai dalintis žiniomis ir būti išgirsti. Klasicistinio mūro fone vyko diskusijos seksualumo sociologijos, lyčių binarinės sampratos temomis. Buvo galima išgirsti apie kairiųjų esperantininkų judėjimą, socialinės klasės sąvoką Lietuvos viešajame diskurse. Domo Noreikos teigimu, tai, kad dauguma renginių yra socialinio atspalvio, nėra atsitiktinumas ir pabrėžia, kad „tie, kurie kvestionuoja galios hierarchijas ar visuomenėje įtvirtintą normatyvumą yra visuomet kviečiami prie bendro pažinimo stalo.“ Pašnekovas pasakoja, kad Žeimių dvaro sodyba yra atvira miestelėnams ir bendruomeniškumas vystomas natūraliai. Paklaustas apie Lietuvoje egzistuojančias galimybes gauti paramą dvaro prikėlimui, Domas pripažino, kad tai nėra labai paprasta. „Šiuo atveju nesu patriotas ir tikrai nemanau, kad Lietuva yra lanksti. Turint omenyje Vyriausybės politiką, mūsų vystomą veiklą, kuri nėra daugeliu atveju palanki vyraujančioms partijoms. Tačiau neilgalaikių perspektyvų – vienkartinių projektų,  geriau pasirodžius (pakvietus daugiau žmonių į parodas), galima tikėtis. Kita vertus, kiekvienoje atskiroje situacijoje labai daug kas priklauso nuo paties privatininko požiūrio“, – paaiškina vaikinas ir pastebi, kad greičiau paramos galima tikėtis iš draugų, kolegų, bendraminčių ar entuziastų.

Šiemet dvare ir toliau bus siekiama laužyti sustabarėjusias visuomenės normas – organizuojamas tarptautinis „Sapfo“ festivalis. Kaip skelbia festivalio organizatoriai – tai pirmasis, bendruomenės inicijuotas, festivalis Baltijos šalyse, kuris sieks suteikti galių marginalizuojamai bendruomenei kovoti su išankstinėmis nuostatomis, stereotipais. Festivalio metu numatomos įvairios paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, meno instaliacijos ir kita veikla. Bus siekiama atkreipti dėmesį į homoseksualių, biseksualių ir translyčių žmonių teises ir problemas, su kuriomis yra susiduriama.

Tarp kitko:

• 2014-2020 metais Vyriausybės strateginio komiteto sprendimu kultūros objektams bus skirta 9 proc. Europos Sąjungos (ES) paramos, daugiau kaip 720 mln. eurų.
• Apie 80 proc. Kultūros vertybių registre esančių dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų yra blogos fizinės būklės ir nyksta.

Susiję

Elektronines knygas pasaulis skaito, Lietuva vengia

Miestas prie „Rail Baltica“ bėgių