Žiniasklaida ir literatūros kritika: kartu ar atskirai?
Kalbant apie žiniasklaidos ir literatūros santykį, visų pirma kyla klausimas ar apskritai toks yra? Panašu, kad kultūrinė žiniasklaida stengiasi to neapleisti, o didžioji linkusi ignoruoti. Taip gali pasirodyti bet kuriam skaitytojui, besidominčiam literatūrinėmis naujienomis. Tačiau yra ir kita pusė: žiniasklaidoje yra daug daugiau vidinių stabdžių ir sraigtelių, kurie nulemia tokio santykio egzistenciją. Ką apie tai mano dienraščio „Lietuvos rytas“ ir internetinio laikraščio Lrytas.lt Kultūros skilties redaktorius Ramūnas Gerbutavičius ir savaitraščio „Literatūra ir menas“ literatūros kritikos ir publicistikos redaktorė Emilija Visockaitė?
Literatūros kritikai reikia ieškoti naujų formų: nerašyti sudėtingai, stengtis sudominti platesnį skaitytojų ratą. Flickr (Lalla-Ali) nuotr. Ramūnas Gerbutavičius: Žiniasklaida, bent jau didžioji, tokį žanrą yra apleidusi, nes laiko, jėgų ir pastangų sąnaudos yra per didelės lyginant jas su rezultatu. Knygą skaitai, jei atidžiai, maždaug savaitę. Po to svarstai, ką rašyti ir tik tada rašai recenziją. Na, literatūros kritikas daugiau turėtų nieko neveikti, tik per mėnesį tris knygas recenzuoti, o susidomėjimas tomis recenzijomis paprastai būna mažas. Todėl bent mes ieškom patrauklesnių formų: šmaikščios anotacijos, įdomaus interviu, reportažo. Bėda ta, kad mūsų literatūros mokslininkai dažnai rašo per daug sudėtingai, nors, regis, tam tikrų prošvaisčių yra.
Be valstybės paramos literatūros ir apskritai meno kritika greičiausiai visai išnyks (arba liks tik valstybės remiamuose leidiniuose). Šiaip, jei rimtai, literatūros kritika pastaruoju metu labiau yra virtusi reklama, viešaisiais ryšiais, knygų gyrimu, išskyrus pavienius atvejus. Mažoje Lietuvoje niekas nenori darytis priešų.
Literatūros tendencijų, naujų knygų, literatūros renginių apžvalgų žiniasklaidoje galėtų būtų daugiau, bet tam trūksta lėšų ir pajėgų. Be to, literatūros kritikai šiuolaikiniame pasaulyje praradę reikšmę – žmonės knygas renkasi pagal kitus kriterijus: dažniausiai „iš lūpų į lūpas“, neretai pagal populiarumą užsienyje, kai kurie net klausosi tokių „ekspertų“ kaip pikulė nuomonės. Aišku, visada yra būrys išmintingų ir protingų žmonių, kuriems reikalingos recenzijos, bet jų yra labai nedaug ir jie dažnai nevartoja didžiosios žiniasklaidos.
Emilija Visockaitė: Labai norėčiau, kad Lietuvoje būtų ir tokios žiniasklaidos, kuri būtų visuotinai skaitoma, bet kartu ir kultūrinė. Tokių bandymų būna: „Lietuvos rytas“ turėjo priedą „Mūzų malūnas”, leidžiamas žurnalas IQ ir panašiai, bet kol kas tam dar nesurasta tinkama forma. Galbūt dėl to, kad mūsų kultūra, rimta literatūra ar, tarkim, klasikinė muzika retai linkusios reklamuotis, o pasirodymas delfyje ar lietrytyje suvokiamas kaip reklama. Tarsi nenorima tapti masiniu reiškiniu, verčiau užsidaryti tik su elitu. Pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės knygos ar Dalios Ibelhauptaitės opera yra tie reti reiškiniai, kurie norėjo ir tapo „masinės“ žiniasklaidos objektu. Jie sulaukia daug kritikos iš tų „užsidariusių“ inteligentų.
Aš pati labai norėčiau, kad populiariuose interneto laikraščiuose pasirodytų profesionalių recenzijų, o ne tik reklaminių anotacijų. Aišku, tada ir kritikai turėtų prisitaikyti: nerašyti akademiškai, sudominti. Visada esu už geros kultūros populiarinimą, man atrodo, inteligentai ir patys apsišviečia, o plačiąsias mases šviesti reikia pastangų – nebijoti tarsi „nusileisti iki jų lygio“.
Per radiją ar televiziją kultūros laidų taip pat trūksta, bet net ir tos, kurios yra… Na, nesistebiu, kad jos nesulaukia populiarumo. Reikia ieškoti naujų formų.
