„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“ (K. Balutis)

Tarpukario Lietuva suverenitetą išlaikė neilgai – po dvidešimt dvejų laisvės metų mūsų valstybė buvo okupuota. Šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo, ir vėl jaučiame grėsmę. Karas tampa vis populiaresniu diskusijų objektu, o grąžinta privalomoji karo tarnyba – bene daugiausiai emocijų pastarosiomis dienomis sukėlusi tema. Apie tai kalbamės su Lietuvos kariuomenės vado padėjėju pulkininku Valdemaru RUPŠIU.

Karys. Alfredo Pliadžio nuotr.Karys. Alfredo Pliadžio nuotr.

Ką Jums reiškia laisvė?

Laisvę suprantu kaip tautos išlikimo garantą. Istorija rodo: tautos, kurių teritoriją užima okupantai, ilgainiui išnyksta. Mažai kas žinoma apie jų kultūrą, papročius. Lieka tik blankus atminimas moksliniuose darbuose, knygose, ir tai tik tuo atveju, jei okupantai šio paveldo nesunaikina.

Kaip keičiasi tautos laisvės samprata, kai šalis okupuojama?

Lemia tai, kaip žmogus laisvę supranta. Kai mūsų valstybė pastarąjį kartą buvo okupuota, dalis tautos net nesuvokė gyvenanti priespaudoje. Tačiau tie, kurie suprato, jog Lietuva yra netekusi suvereniteto, laisvę ėmė vertinti labiau nei iki aneksijos. Būdami laisvi apie tai nė nesusimąstome, o neretai randame ir ką pakritikuoti… Susidaro įspūdis, jog laisvės nebebranginame, tačiau taip nėra. Tiesiog laisvė reikalauja tam tikrų įsipareigojimų, o jų laikytis ne visada norime ar pajėgiame.

Grąžinus privalomąją karo tarnybą tapo populiaru svarstyti, esą privaloma pareiga ginti tautos laisvę riboja žmogaus asmeninę laisvę ir jo teisę apsispręsti. Ar galite paneigti šį teiginį?

Verta nepamiršti trijų pagrindinių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečio pareigų: išlaikyti savo vaikus, rūpintis savo tėvais, ginti savo šalį. Tai yra įsipareigojimai, kuriuos privalome priimti kaip natūralią savo tapatybės dalį. Be to, gindamas savo šalį automatiškai gini visas kitas savo laisves. Juk jei šalis bus okupuota, visos kitos laisvės, tarp jų ir pasirinkimo, nebeteks prasmės, nebegalios.

Ilgą laiką Lietuvoje vyravo nuomonė, kad karas šiandien nebeįmanomas, jokios grėsmės nebėra, tad išlaikydami kariuomenę švaistome biudžeto lėšas. Ar regite, kaip Ukrainos įvykių kontekste tokia nuomonė pasikeitė?

Visais laikais įvairiuose visuomenės sluoksniuose būna manoma, kad karas – nebeįmanomas. Prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, žmonės tikėjo, kad karo jau niekada nebebus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą visi kartojo, jog iš klaidos pasimokyta ir toks siaubas nebepasikartos. Žmonės nėra linkę tikėti blogomis naujienomis, net kai jos jau visai šalia, už durų. Prognozuoti karinius veiksmus gali tik turintys tam pakankamai žinių, informacijos (net iki Gruzijos karo labiau šiuo klausimu besidominti visuomenės dalis kalbėjo, jog grėsmė Lietuvai nėra pasitraukusi, jog turime būti budrūs), o mažiau išsilavinusieji tiesiog pasikliauja tuo, kas jiems sakoma. Anksčiau žiniasklaidoje, viešoje erdvėje buvo sakoma, kad karo grėsmė neegzistuoja, ir visuomenė tuo tikėjo. Dabar pasakyta: „grėsmė yra reali,“ ir jie skuba į parduotuves, kad sukauptų makaronų ir druskos atsargų.

Yra manančiųjų, jog šalies gynyba – vien kariuomenės pareiga. Ar jie neteisūs?

Šalies gynyba yra visos tautos pareiga. Yra begalės gynybos formų, o ginkluotoji gynyba – tam pasirengusių žmonių užduotis. Kai su ginklais kaunasi specialiai apmokyti žmonės, galime tikėtis daug mažiau beprasmiškų aukų. Tačiau karui pasirengusių piliečių reikia kuo daugiau.

Šių laikų karas – hibridinis. Ar nemanote, kad kariuomenė turėtų apmokyti ne tik karius konvenciniam karui, bet ir rengti programuotojus kibernetinėms atakoms atremti ar žurnalistus išmokyti elgtis informacinio karo „lauke“?

Ko gero, klausiate apie kibernetinio bei informacinio karo dalinius. Jie formuojami, tačiau dar neaišku, kokio dydžio tokie daliniai turėtų būti – mūsų resursai nėra beribiai. Tačiau tai svarbus klausimas – būtina šviesti visuomenę, vykdyti antipropagandą, parengti gyventojus galimoms kibernetinėms atakoms. Kai kurios užsienio valstybės, pavyzdžiui, JAV, Rusija, jau turi kibernetines pajėgas. Didžiausios pasaulyje jos, beje, Kinijoje.

Kokios priežastys lemia neigiamą jaunuolių požiūrį į privalomąją karo tarnybą?

Nesutinku dėl visuotinio neigiamo požiūrio į karinę tarnybą. Mannau, tai tiesiog garsiau socialiniose tinkluose, žiniasklaidoje reiškiama nuomonė. Atliktų apklausų rezultatai rodo, jog yra daug patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, mielai eisiančių tarnauti Tėvynės labui.

Dėl neigiamo kai kurių jaunų vyrų požiūrio į kariuomenę galima kaltinti prastą pilietinį ugdymą mokyklose bei šeimose, ilgą laiką žiniasklaidoje vyravusį neigiamą požiūrį į valstybę. Džiugu matyti, kad pastaruoju metu ši tendencija keičiasi.

Teko skaityti, jog jaunuoliams, dėl tam tikrų pacifistinių, religinių ar kitų įsitikinimų negalintiems atlikti karinės tarnybos, yra numatyta alternatyvioji tarnyba. Kokia ji bus?

Taip, tokia galimybė bus. Tai reiškia, jog pasirinkusieji alternatyviąją tarnybą turės dešimt mėnesių darbuotis valstybinėse institucijose – ligoninėse, senelių namuose atlikti sanitarinius darbus, slaugyti sergančiuosius ir pan.

Dažnai sakoma, jog karo tarnyba ne tik reikalinga šalies gynybai, bet ir naudinga pačiam prievolę atliekančiam jaunuoliui. Ar galėtumėte išskirti tris priežastis, dėl kurių jauniems vyrams verta tarnauti kariuomenėje?

Tarnaujant kariuomenėje ne tik sustiprėjama fiziškai bei psichologiškai, bet ir praplėčiama pasaulėžiūra. Tai – nepakartojama patirtis, juk tenka ištisus devynis mėnesius gyventi kartu su įvairiausiais žmonėmis, iš kurių galima daug pasimokyti. Be to, šauktiniai lavinami, eina į muziejus, koncertus, batalionuose vyksta įvairių renginių. Kariuomenėje taip pat galima įgyti tam tikrų įgūdžių, kvalifikacijų, kurios gali praversti ateityje, o kartais net padaryti įtaką pasirenktant profesiją. Pavyzdžiui, ryšininkai daug sužino apie radijo stotis. Be to, yra suteikiamos tam tikros socialinės garantijos. Kas mėnesį šauktiniams bus išmokamas 130 eurų atlygis, o tarnybą sėkmingai baigusiems jaunuoliams bus išmokėta dar 1300 eurų. Tarnaujant kariuomenėje pinigų leisti nereikia – esi apgyvendintas, pamaitintas, aprengtas, tad pinigus galima taupyti ir panaudoti, pavyzdžiui, daliai mokslo išlaidų padengti.

Netiesa, kad devyni tarnybos mėnesiai praeina veltui. Tačiau nemaža dalis jaunų žmonių galbūt to dar nesupranta.