Rašytojas Levas Tolstojus yra pasakęs, kad kritikais tampa tie, kurie nepajėgia tapti menininkais. Ar šią nerašytą „taisyklę“ galėtumėte pritaikyti ir sau? Kodėl apskritai ėmėtės literatūros kritikos?

Tokios taisyklės neatmesčiau. O aš pats literatūros kritikos ėmiausi dėl to, kad grožinės literatūros skaitymas man yra didelis malonumas, aistra ir prasmė. Kartais juokais vadinu save ne literatūros kritiku, o profesionaliu knygų skaitytoju.

Kas Jums sunkiau – versti tekstą ar jį analizuoti ir vertinti?

Negalėčiau pasakyti, kas yra sunkiau – tai tiesiog skirtingi dalykai. Versdamas daugiau ar mažiau mintyse analizuoji. Tai savaime išeina, nori to ar ne. Be to, versdamas neišvengiamai patiri itin glaudų, intymų santykį su literatūros kūriniu, turi įsigilinti į kiekvieną sakinį. Skaitant ir vertinant knygą tokios būtinybės nėra.

Ar Jums sunku skaityti naują kūrinį taip, lyg būtumėte paprastas skaitytojas? O gal dėl kritiško skaitymo Jums net įdomiau?

Dažniausiai ir skaitau kaip paprastas skaitytojas – kritiškas požiūris, analizės galimybė yra antrinis impulsas. Anglų rašytojas Deividas Lodžas yra ir literatūrologas, tad jo personažai neretai būna literatūros dėstytojai. Tai štai viename romane šnekasi du literatūros profesoriai ir vienas nustemba, kad kitas skaito kažkokį romaną tiesiog savo malonumui, o ne iš reikalo. Man iš reikalo ir taip tenka nemažai skaityti: kas antrus metus dalyvauju Metų knygos rinkimų komisijoje, kartais ir Metų verstinės metų knygos rinkimų komisijoje. Žinoma, kai kurias iš tų knygų skaitau ir nespaudžiamas jokios pareigos – tai nėra nemaloni prievolė, bet visada pasistengiu paskaityti ką nors grynai sau. O paskui jau kartais iš to kyla kokių nors minčių recenzijoms ar panašiai.

Paprastam skaitytojui kritikos poveikis yra labai menkas (galbūt jo ir išvis nėra). Kaip manote, kodėl? Ar viskas atsitrenkia į finansavimo sieną – niekas nemoka, tai kam kritikuoti, gilintis? O gal dėl to kalta žiniasklaida, nesiūlanti geros kritikos ar recenzijų?

Kritikos tikrai mažoka. Nors paieškojus galima atrasti: visokio plauko recenzijos tiesiog išsibarsčiusios įvairiuose leidiniuose ir interneto platybėse. Jų būna įvairių – nuo trumpų, apžvalginio pobūdžio „Literatūroje ir mene“ iki plataus ir gilaus užmojo „Knygų aiduose“. Tačiau, mano manymu, to vis tiek per mažai.

Visų pirma, finansavimas iš tikrųjų yra problema, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Juk norint parašyti recenziją reikia gerokai pasidarbuoti ir skirti laiko, o honoraras dažnai būna simbolinis.

Kita problema ta, kad, kitaip nei Vakaruose, mūsų žiniasklaida literatūrai, o ir apskritai kultūrai, skiria minimalų dėmesį. Nors kultūrinių leidinių yra daug, matyt, net per daug, bet jie menki, silpni ir mažai skaitomi. Pas mus sakoma, kad daug yra gerai, nes štai, pavyzdžiui, Latvijoje kultūros savaitraščio nelikę jau nė vieno. Bet štai keletas faktų: dienraščio „Diena“ ketvirtadieninis kultūrinis priedas savo apimtimi didesnis už „Šiaurės Atėnus“. Tiesa, literatūrai ten dėmesio nėra labai daug, bet jo netrūksta internetiniame žurnale satori.lv – Lietuva tokio analogo neturi. Taigi, tai ir žiniasklaidos problema.

Jeigu jau taip, tai ar apskritai reikalinga mums literatūros kritika?

Be abejo reikalinga. Bent jau tiems, kas domisi rimtesne literatūra. Kitiems galbūt užtenka reklamos, bestselerių sąrašų ir draugų rekomendacijų.

Ką manote apie populiariuose interneto portaluose pasirodančią informaciją arba naujienas apie knygas?

Internete pasitaiko knygų pristatymų, kurių tikrai negalima vadinti recenzijomis – tai anotacijos, dažniausiai parengtos pačios leidyklos, tad su aiškiu reklamos skoniu. Tačiau tai irgi informatyvu – juk ir leidyklos internetinėje svetainėje galima šį tą pasiskaityti ir sužinoti apie leidžiamas knygas. Bet kritinio požiūrio čia tikėtis negalima.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje taip mažai naujienų iš užsienio literatūrinio gyvenimo?

Matyt, nėra didelės tų naujienų paklausos. Yra ir tokia bėda, kad skaitytojai mažokai domisi gera užsienio literatūra. Štai, pavyzdžiui, Orhanas Pamukas dar iki Nobelio premijos Europoje buvo labai vertinamas ir nemažai skaitomas autorius, o pas mus išverstas ir išleistas puikus romanas „Juodoji knyga“ dulkėjo knygynų lentynose. Reikalai pasikeitė tik tada, kai jis gavo tą premiją. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių: pasaulyje itin gerai vertinamas ispanų rašytojas Chavieras Mariasas mūsų skaitytojų nedomina – vienintelis išverstas jo romanas „Tokia blyški širdis“ liko nepastebėtas, tad daugiau jo kūryba neverčiama.

Ar galima teigiamai vertinti tokius kritikus, kurie labai subjektyviai vertina kūrinius? Pavyzdžiui, savo nuomonę jie grindžia „man patiko/nepatiko“ principu.

„Patiko“ ar „nepatiko“ pasakyti, žinoma, neužtenka, bet šiaip subjektyvi, eseistinio pobūdžio kritika gali būti įdomi. Atsimenu, kai prieš kokius dešimt ir daugiau metų „Šiaurės Atėnuose“ apie knygas parašydavo Sigitas Parulskis, būdavo nenuobodu.

Per kasmet vykstančią „Vilniaus knygų mugę“ skaitytojai atvyksta ne tik pigiau knygų nusipirkti, bet ir pasiklausyti diskusijų apie skaitymą, knygas, autorius. Tačiau viskas tarsi įvilkta į rožinį šydą: džiaugiamasi lankytojų ir parduotų knygų skaičiumi, nuolat giriamos naujai išleisto knygos, kurios čia pat yra pristatomos ir, nors kai kurie autoriai į savo pristatymus pasikviečia daugybę žmonių, kritikų, literatūrologų, kitų rašytojų, tačiau nė vienas niekada nepasako ko nors kritikuojančio. Ar tai reiškia, kad visi su literatūra susiję žmonės „verda savose sultyse“? Mes per maža šalis, kurioje visi vieni kitus pažįsta ir todėl nenori pyktis?

„Knygų mugė“ ir knygų pristatymai galbūt ne ta vieta, kur galėtumėm tikėtis aštresnės kritikos. Bet apskritai yra tokia problema, kad visi vieni kitus pažįsta ir nenori pyktis. Rašytojai jautrūs ir į kritišką recenziją linkę reaguoti kaip į asmeninį įžeidimą. Pats esu tai patyręs. Lengviau būna, kai susiduria skirtingos kartos: vyresniam apie jauną rašytoją kritiškai parašyti nėra sunku, o ir jaunimas kartais drąsiai pakritikuoja vyresnį ir jau pripažintą autorių.

Jau minėjau Sigito Parulskio recenzijas. Dar maždaug 1990-ais metais autoritetus kritikuoti išdrįsdavo ir Liudvikas Jakimavičius, bet paskui jis nukrypo į kitas sferas. Žinoma, turėjome ir priešingą atvejį, šiaip jau gana sveiką, nors kartais tik komišką: slapyvardžiu Kastoras ir Poliuksas „Šiaurės Atėnuose“ prisistatantis subjektas sumaišydavo su žemėmis absoliučiai visus. Apie tai užsiminta net Visuotinės lietuvių enciklopedijos XII tomo straipsnelyje „Literatūros kritika“: „Prieš akademinės kritikos standartus sukilo kultiniame savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ skelbiama anoniminė kritika, siekianti atgaivinti kritiškumo funkciją“.

Kaip manote, kodėl dažniausiai imamasi aukštosios literatūros kritikos, o į populiariąją literatūrą tarsi žiūrima iš aukšto?

Tai natūralu, nes kritikai, literatūrologai turi išlavintą skonį ir jiems populiarioji literatūra neatrodo verta dėmesio. Bet iš tikrųjų į ją verta atidžiau pasižiūrėti, nors kartais gal ne tik ir ne tiek literatūrologiniu, bet sociologiniu požiūriu. Lietuvių bulvarine literatūra domėjosi Jūratė Sprindytė. O šiaip, žinoma, populiariosios literatūros statusas laikui bėgant kartais gerokai pakyla – pavyzdžiui, Džordžui Simenonui pasigėrėjimą reiškia įvairūs rimti rašytojai.

Prieš ketverius metus buvo girdėti apie „Kritikų klubą“, jų viešą kreipimąsi į žiniasklaidą. Kur šis klubas dabar?

Pats buvau to klubo narys, bet jį organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žmonės. Gal čia tiesiog inercijos problema – žmonės užsiėmę, dirba individualiai, neturi laiko…

Paskutinis klausimas: ar literatūrą gali kritikuoti visi ar tai gali daryti tik literatūrologas ar literatūros studijas baigęs žmogus?

Literatūrą kritikuoti gali visi – kartais geru kritiku tampa ir specialaus išsilavinimo neturintis žmogus. Bene įdomiausiai apie literatūrą yra rašę patys rašytojai: Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis, Milanas Kundera. Žinoma, kas kita yra literatūrologija – tai mokslas ir čia reikia specialaus pasiruošimo. Aš pats universitete esu šiek tiek studijavęs šiuos dalykus, o ir vėliau pasidomėdavau. Kartais mane pavadina literatūrologu, bet pats pabrėžiu toks neesąs – tik literatūros kritikas.

Susiję