Nacionalinę žiniasklaidą kuria regionų spauda
Sekretorė kiekvieną rytą papasakoja, kas šiandien vyksta mieste, žurnalistai akimis ieško temų, o fotografas vienu metu sugeba įamžinti kelis renginius. Tačiau čia nėra panikos ar skubėjimo, ore tvyro ramybė ir užtikrintumas. Visi žino savo pareigybes ir neskaičiuoja minučių, praleistų rašant į laikraštį, kuris kasdien nušviečia Šiaulių regiono gyventojams, kas vyksta jų krašte.
Iš regioninės spaudos puslapių. Simonos Simonavičės asmeninio archyvo nuotr. Gelbėtojai – žurnalistai
Daugiau nei dvidešimt metų Sidas Aksomaitis dirba regioninėje spaudoje. Dar besimokydamas mokykloje jis pradėjo rašyti į jaunimo laikraštį, leistą Šiaulių mieste. Sulaukęs penkiolikos gavo „Šiaulių krašto“ redaktorius kvietimą dirbti dienraštyje. „Tempai buvo visai kiti – tekstui parašyti turėdavai kelias dienas, tad viską suderindavau, o dabar greitis daug didesnis, vos spėju, nors tik dirbu“, – nusijuokė vyras. Pasak jo, regioninės žiniasklaidos greitis nėra toks kaip nacionalinės, tačiau ir vietos žurnalistai susiduria su nemenkais iššūkiais „Nebe tie laikai, kai viskas galėjo būti naujiena. Dabar laikraštis atidžiai atsirenka temas, o jas parengti sunkiau, nes informacijos srautas iš kitur – milžiniškas“, – sako S. Aksomaitis.
Beveik tiek pat laiko regioniniame laikraštyje kartu su Sidu dirbanti Rita Žadeikytė sako, kad didelis žinių kiekis mažiems laikraščiams yra privalumas. Tai suteikia galimybę visiems žinomą dalyką pateikti iš kitos perspektyvos. „Šiauliečiui nebus įdomūs gripo požymiai, tačiau, jei parašysime apie skiepų nuo šios ligos galimybę mieste, visi bus susidomėję“, – sako moteris. Tačiau ji pastebi, kad tai, jog žurnalistas apribotas vienu regionu, turi ir neigiamų savybių. „Regione trūksta komentatorių, nuomonės reiškėjų ir formuotojų, apie viską kalba keli tie patys žmonės. O žmonės nori įvairovės. Tad tenka ieškoti išeičių“, – teigia R. Žadeikytė.
Abu kelis dešimtmečius regioninėje spaudoje dirbantys žurnalistai sako, kad nežino situacijų, kai nėra temų publikacijoms. Pasak jų, žmonės taip pasitiki vienine žiniasklaida, kad nuolatos patys atskleidžia ar papasakoja įdomybių, kurios virsta straipsniais ar net tyrimais. „Žurnalistai mažose erdvėse itin vertinami. Mes čia kone gelbėtojai“, – nusijuokia R. Žadeikytė.
Vietinė spauda lyg naujienų agentūra
Tačiau ne visiems temos krenta po kojomis. Jei rašai apie kultūrą ar išskirtinius žmones, reikia daug ieškoti, nuolat bendrauti su kitais ir lankytis ten, kur renkasi įdomūs žmonės. Simona Simonavičė, regioninėje spaudoje dirbanti penkerius metus, sako, kad būna dienų, kai nežino ką daryti. Tada ji tikrina socialinius tinklus, eina į renginius ar stebi aplinką. Kartais temą padiktuoja pasaulio aktualijos, į kurias reikia mokėti pažvelgti kitaip. Pasak Simonos, nesvarbu, apie ką rašytum, gyvas bendravimas yra svarbiausia darbo dalis. „Mėgstu rašyti apie įdomią žmonių veiklą, ar išskirtines istorijas. Kalbėtis su jais suitikus. Tai suteikia džiaugsmo ir įkvėpimo“, – teigia žurnalistė.
Pasak jos, maža laikraščio auditorija – didelis privalumas. „Vietos laikraščiai daug artimesni žmogui, nes kalba apie tuos, kurie gyvena šalia ir yra matomi kasdien. Dėl to regionų spauda greitai neišnyks“, – teigia žurnalistė. Be to, net ir nacionaliniai dienraščiai neišgyventų be mažesniųjų redakcijų. „Pastebėjau, jog išskirtines istorijas ar asmenybes didieji laikraščiai ar portalai išsirenka iš regionų spaudos. Mes jiems lyg naujienų agentūros“, – nusijuokė Simona.
Regiono skaitytojai – išrankesni
Regioninės spaudos gyvavimą Šiauliuose nuo pat nepriklausomybės stebintis Vladas Vertelis sako, kad vietiniams laikraščiams keliami aukštesni standartai nei didiesiems. „Regiono laikraščio skaitytojai perskaito viską nuo pirmo iki paskutinio puslapio, nepraleisdami nė eilutės, tik antraščių jiems neužtenka“, – sako V. Vertelis. Dėl to tekstai negali būti padriki, be aiškaus žanro. Net praleista pavardės raidė čia gali tapti skandalu, kuris portale ar nacionaliniame laikraštyje būtų greitai užmirštas. „O čia žmogus jau įtariai žiūrės į tavo darbus. Gal net ieškos dar klaidų“,– sako R. Žadeikytė.
Mirusi atgims?
Tačiau žurnalistai mano, kad žmonės spaudos, o ypač vietinių laikraščių neatsisakys. „Buvo laikas, kai vaikai tėvus apdovanojo kompiuteriais, planšetėmis ir sakė, jog skaitytų naujienas elektroniniu būdu. Tačiau vyresnieji pabandė ir grįžo prie laikraščio puslapių vartymo“, – pasakoja V. Vertelis. Tačiau grįžta senieji skaitytojai, o naujų neatsiranda. Tad V. Vertelis apgailestauja, kad jaunoji karta neperiima tokio skaitymo tradicijų ir neprenumeruoja vietinių žinių.
Dar vienas būtinas spausdintinės spaudos žmogus, šiaulietis fotografas Giedrius Baranauskas sako, kad panikuoti ir liūdėti dėl dabartinės situacijos neverta. „Spauda jau apmirė, tačiau ji vėl prisikels, nes žmonės supras, kad laikraščiai yra atmintis, sauganti emocijas“, – sako vyras. Taip pat, kaip atsiradus skaitmeniniai fotografijai nemirė juostinė, televizija ir kinas nepakeitė teatro, o elektroninės knygos neišstūmė popierinių, interneto portalai ir bet kada išnykti galintys serveriai, nesunaikins spaudos puslapių, kurie saugo gyvenimus.
