Nuo verslininko iki elgetos – pusė žingsnio
Vos tik saulė vaiskiau nutvieskia Vilnių, o termometro stulpelis pakyla taip, jog galima atsilapoti paltą – visi it žvėriukai išlenda iš savo urvelių – į gatves. Miesto aikštės ir lauko kavinės akimirksniu prisipildo pavasario išsiilgusių žmonių. Vieni iš pirmųjų Rotušės aikštę staliukais uzurpuoja Didžiosios gatvės karaliai „Amatininkai“. Ir aš ten prisėdau prieš porą savaičių, tą šeštadienį, kai buvo bemaž dvidešimt laipsnių šilumos. Vos tik atšyla, į gatves išlenda ir kiti. Tie, kurių dažnai nenorime pastebėti ir net apie kuriuos vengiame kalbėti. Išmaldos ar cigaretės beprašantys žmonės. O Didžiojoje gatvėje, kur nekilnojamojo turto kainos siekia kosmines sumas, jų koncentracija itin tiršta.
Nyku. Taip galima pasakyti apie Didžiąją gatvę, kuomet vilniečių geri orai nedžiugina. Autorės nuotr. Visi juos teisia. Tarp jų ir aš. Na, nebent tai Roželė, kuri amžinai stoviniuoja tarp Jankauskų „Dviejų brolių“ ir „MaxMara“ parduotuvės. Į ją pažiūrime, nusišypsome, o gal kartais net kelis centus sukrapštome. Visi žinome jos istoriją, kaip ji dirbo rajono poliklinikoje ir kiekvieną kartą paimdavusi medicininę kortelę bėgdavo rankų plautis. Arba tai, jog jos namai prigrūsti šiukšlių maišų, prikimštų rūbais. Šį kartą taikinys ne ji. Sužvejojau vieną nelabai respektabiliai atrodančio vyro istoriją, kuri prasidėjo visai respektabiliai.
Sovietų sąjungos žmogus
O prakalbinti mėginau visus, siūlau ir pinigų, ir kavos, ir cigarečių. Neatsisakydavo, tik išvydę diktofoną nueidavo savais keliais. Vienas nepabūgęs to grėsmingo prietaiso – Edgaras (red. pakeistas vardas. Redakcija gerbdama buvusios šeimos privatumą sąmoningai neatskleidžia tikrojo vardo) – šešiasdešimt dviejų metų vyras, kuris gatvėje gyvena jau penkerius metus. „Gimiau ir užaugau Panevėžy, Tarybų Lietuvoje dirbau „Lietkabely“ cecho viršininku“, – savo istoriją pradeda pašnekovas. Jis tikina, jog gyveno normaliai – prisivogti neprisivogdavo, bet maisto užteko. Vėliau su mama įsteigė kooperatyvą, Panevėžy atidarė sėklų parduotuvę: „Neblogai prasisukom su sėklom, atsidarė sienos, turėjom pinigų, pradėjom keliauti.“
Upė prasidėjo nuo upelio
Devyniasdešimt septintaisiais pirmą kartą su šeima išvykom į Turkiją. Kaip šiandien atsimenu atsimenu viešbutį „Grida Village““, – prisiminimais dalinasi buvęs prekeivis. Edgaro teigimu, tuo metu ypač gerai gyveno „turginiai“ – Gariūnų turgus tiesiog klestėjo. Verslus vyras sumanė kartu su žmona importuoti turkiškus džinsus ir juos pardavinėti urmu antradieniais atvykusiems baltarusiams ir rusams. „Dirbi tik dieną per savaitę, atvažiuoji su autobusiuku, paima prekes, pinigus padeda ir išvažiuoji. O iš tų pinigų namą Balsiuose pasistatėm“, – sako Edgaras.
Geras gyvenimas ilgai nesitęsė. O gal kaip tik prasidėjo – vyras pradėjo išgerinėti. „Upė prasideda nuo „upelio, – juokiasi pašnekovas. – Pradėjau gerti savaitgaliais. Po to ir darbo dienomis. Vis dažniau į turgų išvažiuodavo žmona viena.“ Po kurio laiko atsirado daugiau konkurentų, kurie dirbo geriau nei verslininkas su žmona Gražina, o atsisakyti stikliuko ir pradėti naują veiklą vis sunkiau: „Žmona paliko 2003 metais. Su dukromis pasiliko Balsiuose. O aš išėjau į nuomojamą butą.“
Nelabasis stikliukas
Pradžioje įsidarbino sargu mokykloje, bet alkoholis pakišo koją: „Viskas būtų buvę gerai. Bet porą kartų ryte budinčios kambarėlyje rado tuščius degtinės butelius. Tad paprašė išeiti.“ Skolos kaupėsi, nebeužtekdavo nuomai, o vienturtis Edgaras nebeturėjo kur sugrįžti. Tėvai buvo mirę, o Panevėžyje esantys dviejų kambarių butas ir sodas užrašyti jo dukroms: „Nusisuko nuo manęs jos. Tikriausiai dabar į kitą gatvės pusę pereitų mane pamačiusios. Suprantu, gėda joms, kad aš toks.
Didžiosios gatvės etatinis
Šiuo metu vyras gyvena netoli Bukčių ant Neries kranto suręstame namelyje. Kiekvieną dieną važiuoja 49 autobusu iki Lietuvos edukologijos universiteto, o po to arba pėsčiomis eina iki senamiesčio, arba autobusu pavažiuoja. „Renku butelius. Po to juos priduodu. Žinoma daugiausiai pinigų – iš turistų. Jie būna visai dosnūs“, – sako Edgaras. Vyras prisipažįsta, yra praeiviams pasakojęs ir keisčiausių istorijų, kad tik gautų išmaldos: „Ir apie sergančius vaikus. Ir apie vėžį.“ Po ilgos tylos atvirai prabyla, jog didžiąją dalį pinigų išleidžia „rašalui“, kas lieka maistui. Rūbus ir avalynę susirenka iš šiukšlių konteinerių. Paklaustas kodėl dažniausiai dienas prastumia Didžiojoje gatvėje, atsako paprastai: „Čia daugiausia „bagotų“ ir turistų.“
