Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: „Aš myliu Lietuvą taip, kaip myliu savo šeimą.“
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė – 31 metų politikė sukaupusi nemenką patirties bagažą. 25 – erių išrinkta į Europos Parlamentą (2009-2014 metais). Jame aktyviai puoselėjo lietuvybę, rengė įvairius projektus, yra Sausio 13 – osios aukoms atminti skirtos akcijos „Neužmirštuolė“ ambasadorė. Nuo vaikystės diegtais pilietiškumo pagrindais, ji skatina tuo užsiimti ir kitus.
Radvilė Morkūnaitė - Mikulėnienė: „Man patinka kartų dialogas, kai žvitri mintis ir išmintis dera su jaunu entuziazmu ir atsakomybe.“ M. Mikulėno nuotr. Kodėl jaunam žmogui svarbu žinoti savo tautos istoriją?
Kiekvienam yra privalu žinoti savo tautos, kaip ir savo šeimos, istoriją. Man pažinti savo istoriją tiesiog įdomu, smalsu. Be to, istorija linkusi kartotis, reikia žinoti, kaip kas buvo. Ypač dabar, kai tokia sudėtinga geopolitinė situacija.
Ar šiuolaikinis žmogus supranta, kas yra patriotiškumas?
Manau, kiekvienas suprantame skirtingai. Galbūt dažniausiai žmonės patriotizmą, meilę savo šaliai sieja su valdžia. Nusivylęs valdžios institucijomis žmogus sako: „Man šita šalis nieko nedavė.“ Man patriotizmas ir meilė savo šaliai yra santykis su čia gyvenančiais žmonėmis, bičiuliais, su šio krašto istorija ir visu tuo, ką ji turi. Aš myliu Lietuvą taip, kaip myliu savo tėvus, šeimą.
Esate akcijos „Neužmirštuolė“ ambasadorė. Kaip kilo pati akcijos idėja? Ar buvo sunku ją įgyvendinti?
Pirmaisiais metais buvo tik kelios savaitės šią akciją įgyvendinti, tačiau „Neužmirštuolė“ sulaukė didelio pasiseskimo ir visuomenės dėmesio . Sausio 13-oji yra daugeliui žmonių labai artima. Lyginant su tremtimis ar partizaniniu pasipriešinimu ji yra geriau prisimenama. Mano amžiaus žmonės, tada dar buvę vaikai, prisimena tuos įvykius, ką jau kalbėti apie mūsų tėvus ar senelius. Mano kartos žmonių vaikams tai jau yra šioks toks mitas, bet vis tiek tai yra pakankamai arti „man tėvai pasakojo“. Todėl manau, kad akcijos sėkmė būtent ir yra žmonių stiprus jausmas ir santykis su šia diena.
Kodėl svarbu neužmiršti?
Viena vertus, neužmiršti – tai dėkoti tiems drąsiems žmonėms, kurių dėka mes šiandien esame laisvi. Kita vertus – bėgant metams ir gręžiantis atgal, kiekvienai vastybei reikia kalbėti apie dalykus, kuriais didžiuojamės. Nežinau, kuo galime didžiuotis labiau, nei žmonėmis, mylinčiais laisvę ir ją ginančiais.
„Neužmirštuolės“ akcija vyko antrus metus. Ar akcijos mastas didėja?
Šiais metais žmonės dar drąsiau ima segtis neužmirštuolės žiedą prie krūtinės. Mokyklose vaikai patys jas gaminasi. Dėl to galima teigti, jog akcijos ribos tikrai plečiasi.
Jūsų manymu, ar šeima turi diegti patriotiškumo vertybes? (Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių iš asmeninio gyvenimo).
Mano šeimoje tėvai nuolat pasakodavo apie mūsų šalies istoriją. Esu dėkinga tėvams už tai, kad, pavyzdžiui, Vėlinių naktį uždegdavom žvakutes ne vien prie savo giminaičių kapų, lankydavome ir valstybei nusipelniusių žmonių – signatarų, partizanų, sukilimų dalyvių – kapus. Taip pat esu dėkinga savo šeimai, kad vesdavosi į Sąjūdžio mitingus, neslėpė tiesos apie Sausio 13 – osios tragediją. Tėvai niekada neskirstė: čia suaugusiųjų, o čia – vaikų reikalai. Gal dėl to man anuometiniai įvykiai yra ryškiausi vaikystės prisiminimai. Jie man sukelia šviesius jausmus, galvojant apie mūsų valstybę.
2009-2014 metais buvote Europos Parlamento narė, per tuos metus skatinote kolegas susipažinti su mūsų šalimi. Organizavote įvairius susitikimus su kultūros ir meno atstovais iš Lietuvos, minėjote raidės „Ė“ dieną parlamente. Kodėl norėjote įnešti dalelę lietuviškumo į Europos Parlamentą?
ES yra 28 valstybės. Turime daug bendrų vardiklių, bet esame ir skirtingi. Visa tai puošia ES bendrystę. Norėjau pristatyti Lietuvos kultūrą bei istoriją, kad vieni kitus geriau pažintume. Tai tapo ypač aišku, kai nuolat girdėdavau klausimus: „Ar Jūsų raštas – kirilica, ar esat stačiatikiai, ar valstybinė kalba – rusų.“ Kai vieni kitus geriau pažįstame, geriau suprantame ir tam tikrus nūdienos nuogąstavimus, galbūt ir kitokius sprendimus priimame.
Jūsų nuomone, ar jaunimas turi būti politiškai aktyvus?
Vienareikšmiškai – taip. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus mūsų valstybė. Kiekvienas iš mūsų ją kuriame. Vienas iš būdų šiame kūrybos procese – būti politiškai aktyviam. Prisiimti atsakomybę už sprendimus, lemiančius valstybės ateitį. Kitas būdas gana paprastas – patikėti savo balsui šią atsakomybę. Manau, kad domėjimasis valstybės gyvenimu, politinis raštingumas yra sėkmės kelias augančiai Lietuvai.
Ar gyvenime yra svarbu turėti autoritetą?
Nemanau. Man regis, tobulų žmonių nėra. Savaime suprantama, kad labai svarbu išmintis , išsilavinimas ir žinios. Matau, kad kitąsyk kaimo moterytė ar dėdulis turi daugiau išminties, padorumo ir supratingumo nei profesoriai.
Kokie jausmai aplanko, mąstant apie Laisvą Lietuvą? Galbūt prisimenate, kaip laisvė buvo pasiekta?
Tai yra labai malonus jausmas: galimybė rinktis, būti atsakingu už savo ir valstybės ateitį. Galiu palyginti savo prisiminimais: Sausio 13 – osios nerimą, Kovo 11-osios džiaugsmą, Baltijos kelio vienybės jausmą . Prisimenu pirmus apsilankymus Vakarų Europoje ir saldainių pilnas lentynas – tokie paprasti vaikiški prisiminimai. Šiandien turbūt sunku suvokti, kad gali nebūti saldainių.
Kas Jus šiuo metu labiausiai džiugina laisvoje Lietuvoje?
Mane džiugina nauja drąsi karta ir jos iniciatyvos, brandi pilietinė, patriotinė visuomenė, kuri vis labiau domisi savo istorija, pati atranda būdus, kaip stiprinti valstybingumą, istorinę atmintį. Man patinka kartų dialogas, kai žvitri mintis ir išmintis dera su jaunu entuziazmu ir atsakomybe.
Ačiū už pokalbį.
