2015-05-14
ir

Istorinis turgadienis

Tikriausiai kiekvienas žino, kur mieste yra turgus. Čia susirinkusieji ne tik žvalgosi į prekystalius, bet taip pat ir bendrauja, dairosi į spalvas, juda. Tačiau ar kiekvienas galėtų pasakyti, kaip ir kada atsirado ši vieta?

1935 m. Prekyba žaislais Lukiškių aikštėje. Nuotraukos autorius Władysław Piotrowski. Šaltinis: Vilniaus miesto studija.1935 m. Prekyba žaislais Lukiškių aikštėje. Nuotraukos autorius Władysław Piotrowski. Šaltinis: Vilniaus miesto studija.

Praeivių bei artimųjų klausėme, ką jie žino apie turgaviečių atsiradimą. O plačiau apie turgaus istoriją mums papasakojo Vilniaus universiteto istorikas, doc. dr. Eugenijus Saviščevas.

Pasakojimo autorė Luka Meškytė

 

Dėkojame Vilniaus miesto studijai už vertingą istorinę medžiagą.

Miestas be turgaus – ne miestas

Straipsnio autorė Eglė Bubnelytė

„Labiausiai bijodavom padirbtų pinigų“, – savo patirtimi dalinasi jau į devintą dešimtį įkopusi tauragiškė Lėna Marcinkienė. Pašnekovė daugiau nei keturis dešimtmečius prekiavo įvairiose turgavietėse. Lėnos tėvai mirė, kai mergaitei tebuvo dešimt metų: „Tėvelį užmušė begrįžtant iš turgaus, kai pardavė arklį. Mamytė mirė nuo plaučių uždegimo.“ Tad turgus buvusiai prekeivei atneša ir blogus, ir gerus prisiminimus. Koks jis buvo sovietmečiu? Ko labiausiai bijodavo prekeiviai ir kas traukė pirkėjus į tą „velnio galerą“?

L. Marcinkienė net ir sovietmečiu pasižymėjo verslumu. Važiuodavo į Rygą, prisipirkdavo paltų ir autobusu juos veždavo į Sovetsko turgų. „Dirbau kolūkyje, vyras lapyne. Kaime gyventi buvo sunku. Reikėjo išlaikyti tris dukras ir anūką, todėl papildomi pinigai praversdavo“, – pasakoja tauragiškė.

Save parodyti ir į kitus pasižiūrėti

Nedideliame miestelyje šeštadienį į turgų sugužėdavo visi – ir ne visada tik pirkėjai. Svarbiausia – pabendrauti: „Ne ką prasčiau ateidavo ponios apsirengusios negu į bažnyčią. Iškart pastebėsi, kur kokia kaimynė naują skrybėlaitę įsigijusi ar nauju sijonu „apsikaišiusi““. Kaip pati moteris teigia, turgus šeštadieniais primindavo „velnio galerą“. „Makalynė, daug žmonių, visi stumdosi, braunasi, būdavo susipeša dėl prekės. Tad iš tų moterų plunksnų nekas ir likdavo“-, pasakoja buvusi turgaus prekeivė.

Nepriklausomoje Lietuvoje, kai duris atvėrė prekybos centrai, kaip bebūtų keista, turguje žmonių nesumažėjo. „Buvo ir tokių etatinių pirkėjų, kurie dešimtį metų „kožną“ šeštadienį pirkdavo ir pirkdavo iš manęs. Kodėl? Nežinau. Gal patikdavo su manimi paplepėti“, – juokiasi pašnekovė. Žinoma, kita priežastis, kodėl miesto gyventojus traukia turgus – derėjimasis. Juk „Maximoje“ „nenumuši“ kainos.

Bijodavo netikrų pinigų

Pašnekovė tikina, jog visi prekeiviai be išimties bijodavo padirbtų pinigų. „Sovietmečiu mažiau, atkūrus nepriklausomybę – daugiau. Žmonės nebuvo pripratę prie naujos valiutos. Tokios bobutės kaip aš sunkiai susigaudydavom“, – šmaikštauja Lėna. Dar visai neseniai, prieš gerus dešimt metų, moteris prekiavo savo augintų vištų kiaušiniais ir kartą gavo dvidešimties litų padirbtą kupiūrą: „Po turgaus nuėjau į parduotuvę apsipirkti, duodu pinigus, o pardavėja sako, jog netikri. Kokia gėda. Aplink tiek žmonių buvo. Pati pasijaučiau kaip nusikaltėlė.“

Dėl šios priežasties turgaus prekeiviai labiau mėgdavo metalines monetas, nes jomis neapgaudavo. „Na, nebent vietoj dvidešimties centų įkišdavo dešimt. Be akinių anksti ryte, o jei dar apsiniaukę, daug žmonių – nesugraibydavau ir paimdavau.“

Ką žinote apie turgaus istoriją?

Aistė Bareikytė, 32 m., komercijos direktorė

„Nieko konkretaus negaliu pasakyti. Kadangi visais laikais buvo tiek perkančių, tiek parduodančių, o jiems reikėjo kažkur susirinkti, nes tai tiesiog patogiau. Manau, rinkdavosi miesto aikštėse, gal prie kokių uostų. Augant miestams, daugėjo turgų. Miestas be turgaus – ne miestas.“

Grytė Dirmaitė, 22 m., baleto artistė

„Labai seniai, Vytauto laikais. Įsivaizduoju, jog žmonės susirinkdavo miesto centre. Tikiu, jog senovėje tai buvo ne tik mainų vieta, bet ir bendravimo. Savotiška pramogos forma. Manau, turgaus istorija glaudžiai susijusi su šalies ekonomika. Jo prekių pasiūla priklausydavo nuo ekonominės padėties ar netgi politikos.“

Alius Paulionka, 28 m., pardavimų vadybininkas

„Kadangi baigiau kultūros istoriją ir antropologiją, truputį žinau. Turgus anksčiau buvo miesto centras. Jei dabar turgūs būna ir miesto pakraščiuose ir žmonės į juos važiuoja tik apsipirkti. Anksčiau tai buvo susirinkimų vieta. Prekės priklausė nuo to, ar kalbame apie Lietuvos turgų, ar Graikų, Romėnų, ar viduramžių turgus. Nesu tikras, bet drįsčiau teigti, jog turgus į Lietuvą atkeliavo su pirmaisiais pirkliais ir vokiečių amatininkais. Manyčiau, XIV a. Su krikščionybe labiau atsivėrėme.  Vilniaus turgus, manau, buvo Vokiečių gatvėje, bet čia tik spėjimas. Arba amatininkai ten  gyveno, o prekiavo Rotušėje.“

Gerardas Krasauskas, 34 m., verslininkas

„Manau, turgus Lietuvoje atsirado su krikščionybe. Vakarų ir mūsų turgūs iš principo neturėjo skirtis, nebent prekių pasiūla. Tai priklausė nuo pirklių pasiūlos. Ankstyvaisiais laikais nebuvo bulvių, kas dabar paprastam lietuviui atrodo norma. Kas be ko – turgus buvo ne tik mainų vieta, bet ir susirinkimų.“

Archyvinis filmas apie Kaziuko mugę Vilniuje 1936 m.

 

Patalpinta: Turgaus melomanija
↑