Vilnietė Monika Dobrovolskytė, ilgai ieškojusi savo pašaukimo, įvairiuose užsienio miestuose studijavusi architektūrą, dizainą, vadybą, galiausiai Lietuvoje baigusi veterinariją, savo vietą atrado Šilutės rajone, Šyšos kaime, kuriame šiuo metu plėtoja gamtinio turizmo idėjas.

Kaip senieji gyventojai anksčiau, taip Monika dabar, save mieliau vadina šišioniške. Vietinių tarmėje tai reiškė šičia, šišion gyvenantis. Iš čia kilo ir pats Šyšos kaimo pavadinimas, kuris senovėje, buvęs tūkstančio gyventojų gyvenviete su mokykla, šiuo metu pavirto į keletos potvynių „entuziastų“ apgyvendintą kraštą.

Kas merginą iš sostinės atviliojo į laukinį kraštą, pamėginsime suprasti iš mūsų pokalbio. Taigi, iš automobiliais užgrūstų kiemų, gatvių, ankštų ofisų ir kito bruzdėjimo persikelkime į Mažosios Lietuvos lygumas ir pasiklausykime, kokia yra toji, dviejų pagrindinių gamtos stichijų – vėjo ir vandens – diktuojama gyvenimo kasdienybė.

Kartu tai bus proga apsižvalgyti po apylinkes bei iš arčiau susipažinti, kuo gyvena vietiniai šio krašto žmonės, nes kaip sako Monika: „Ne vienas atvykęs žmogus, plaukęs kartu į marias palydėti saulės, gaudyti vėjo negyvenamose salose, stebėjęs paukščius Krokų Lankose ar irstęsis irklentėmis, potvynio užlietais miškais bei pievomis, yra pasakęs, kad netiki, jog visa tai vyksta čia – Lietuvoje. Žmonės atranda Lietuvą iš naujo, ir ji tikrai yra nepakartojama.”

Ekstremalioji kasdienybė

Koks yra „vandenų krašto“ žmogaus gyvenimo būdas? Su kokiais iššūkiais čia susiduria miesto žmogus?

Pagrindinis šio krašto valdovas yra vanduo. Kaimai čia dažniausiai kūrėsi abipus upių – tai pagrindinė kaimo gatvė. Vandeniu susisiekti būdavo lengviau, nei tiesti kelius, todėl senieji gyventojai labiau naudojosi upėmis.

Sielius, šieną į turgų žmonės plukdydavo vandeniu. Ten vaisiai, daržovės, žuvys buvo pardavinėjami tiesiai iš laivų. Garlaiviai kursuodavo net iki Jurbarko, o Joninių švęsti visi plaukdavo ant Rambyno kalno. Keletas tokių kaimų išlikę iki šiol. Tai Pakalnė, Mingė, Šyša.

Ir dabar neretai kaimynas pas kaimyną plaukia valtimi. Iki artimiausio tilto važiuoti reikėtų sausuma, o tai sudarytų ne vieną dešimtį kilometrų, nors kaimynas tiesiai, per upę tau mojuoja už penkiasdešimties metrų.

Aš pati gyvenu Šyšoje, tai jei kaimynas pakviečia cepelinų ir oras geras, meti į Atmatą irklentę ir nuplauki. Pamenu, per vieną potvynį mūsų pusėje kelias buvo neišvažiuojamas, o turėjome bilietus į spektaklį Klaipėdoje. Potvynis baisus – ant mūsų kelio pusantro metro, tačiau kitoje pusėje, Rusnės keliu, mašinos šiaip ne taip keliamos.

Aš su suknele ir botais, vienoje rankoje rankinukas, kitoje – bateliai, sėdam į valtį, persikeliam per upę ir važiuojam „kultūrintis“. Tokiais atvejais ir pas gydytoją plaukiame valtimi. Labai romantiška, todėl ir nenorėčiau gyventi niekur kitur.

Atrodytų, kad pati gamta jums ir padiktuoja gyvenimo ritmą?

Gyvename pačiame potvynių epicentre. Pavasarį mūsų namai lieka saloje. Keliais niekaip neišvažiuosi, nes jų paprasčiausiai nėra. Blogiausias laikas yra šaktarpis. O visu kitu laiku potvynis jokių bėdų nesukelia. Nebent veržiasi į namus.

Gyvename kaip Venecijoje, jei šilta ir aplinkui plyti didžiuliai plotai vandens, pasikinkome irklentę, valtį arba katerį ir tiesiai iš kiemo plaukiame, kur tik norime.

Tvirtam ledui užšalus, važiuojame ledo keliu. Tuo pačiu keliu kaip ir vasarą, tik pakilę virš jo pusmetrį, o kartais ir pusantro metro. Visko būna: ir įlūžtam, ir įklimpstam didžiulėse pusnyse – potyrių labai daug. Ir mes jais mėgaujamės!

Kam yra tekę patirtį potvynį, žino, kokia tai jėga. Mes ją gerbiam bei žavimės. Per kelias valandas suplaukia toks kiekis vandens, tokiu greičiu, kad net įsivaizduoti sunku.

Visi gyvūnai lekia slėptis, begalinis šnaresys, šniokštimas, ūžesys. Prie pat namų esantis kanalas pavirsta geltonai ruda, viską nešančia Amazone.

Paskui staiga viskas nutylą ir eini žiūrėti, iki kur pakilo vanduo, ar dar nesiekia namo. Iš apsemtos būdos išgelbsti šunį, pelėnus, plaukiančius ant lentos – išdžiovini prie karštos krosnies – ir vėl visi draugiškai gyvenam.

Potvynio gyventojai, gyvendami čia, tikrai niekada nesiskundžia. Kam per sunku, tas paprasčiausiai išsikrausto. O kartais būna ir tokių kaip mes, kurie kaip tik atsikrausto į patį potvynio epicentrą.

Kai čia atvykau, senasis mano kaimynas sakė: „vaikeli, pamatysi, ateis potvynis ir tavęs čia nė kvapo neliks, ne kartą jau taip yra buvę“. „Pamatysim“, – atsakiau aš. Ir kavą sekmadieniais kartu geriame jau penkeri ar šešeri metai.

Dažniausiai maisto atsargų, elektros generatorių, atsarginių dujų balionų turime keliems mėnesiams. O ko daugiau reikia? Bėda, kad kelias savaites išvažiuoti negali? Kokia čia bėda? Darbus gali dirbti ir neišvažiuodamas – internetą turim, telefonus taip pat. Tai proga pailsėti ir pabūti su savimi. Visi važiuoja atostogauti, o pas mus atostogos pačios ateina, tiesai pro vartus į kiemą!

Mes gyvename čia, nes pasirinkome kitokį būdą.

Krašto ypatybės

Kuo šis kraštas, jo gyventojui, atrodo savitas, mylimas, reikšmingas ir vertingas Lietuvai?

Kirtęs nematomą Klaipėdos krašto sieną, jautiesi lyg įvažiavęs į kitą valstybę. Skiriasi viskas: keliai, pastatai, klimatas, maistas, žmonės, paukščiai…

Šis kraštas, būdamas arčiau Vakarų, visada išsiskyrė turtingumu, aukštesniu gyvenimo lygiu. Namai buvo tvirtai ir gražiai pastatyti, o žmonės turėjo net skalbimo mašinas! Moterys čia rengdavosi atvežtiniais drabužiais ir nepaisant darbų kiekvieną pavakarę kafiją gerdavo su vofeliais.

Net mažiausių kaimų gatvės buvo grįstos akmenimis, o kiekviena sodyba, kiekvienas kelias buvo apsodinti gluosniais, nes tai labai greitai augantis, nepaprastai gyvybingas ir nebijantis drėgnų vietų augalas. Kadangi miškų čia labai mažai, gluosniai tapo būtina apsauga nuo ledų, užeinančių per rudens ir pavasario potvynius.

Pavasario darbų ritmą dažnai pakoreguoja šaktarpis. Liaudyje tai reiškia nei ledu, nei bradu. Tai laikas, kai negali nei plaukti vandeniu, nes trukdo plonas ledas arba stipri srovė neša lytis, nei eiti ar važiuoti ledu, nes jis per plonas. Tokį metą tiesiog reikia pralaukti.

Dar nuo senų laikų šiose apylinkėse katalikai taikiai sugyvendavo su liberalesniais liuteronais. Jų dėka čia rengiamos ir kapinių šventės.

Kaip regionas vystosi kultūriškai, ekonomiškai šiomis dienomis?

Po ilgo sąstingio viskas atsigauna ir įgauna pagreitį. Laivyba, vandens keliai, ūkis, sezoninė žvejyba: žiemą – stintų ant užšalusių marių, pavasarį – stintmetis upėse. Visiems rekomenduoju atvažiuoti ir pamatyti, kaip gausiai traukiamos stintos!

 

Vėlyvą rudenį specialiais senoviniais bučiukais gaudomos nėgės, vėgėlės. Žinau, kur galima išmokti pinti tokius bučiukus.

Didėjantis svečių skaičius iš didžiosios Lietuvos ar užsienio, priverčia susimąstyti apie šio krašto išskirtinumą.

Čia pamatyti tikrai yra ką: derlingiausias, tarsi Nilo žemupyje užliejamas pievas ir laukus, su galybe jose besibūriuojančių paukščių, Nemuno deltoje yra apie 20 rūšių tik čia aptinkamų paukščių; galingus potvynius, su viską griaunančiais ledonešiais; smėlėtus ar nusėtus kriauklėmis marių krantus; jūrą bei didžiąsias kopas; unikalią lietuvninkų tarmę; nepastovų ir visai kitokį klimatą.

Santykis su gamta

Ar šiandien apie šias Šilutės, Nemuno deltos apylinkes galime kalbėti, kaip apie inovatyvų ir nuo šiuolaikinių gyvenimo galimybių neatsiliekantį regioną, kuriame vis gi dominuojantis vaidmuo tenka gamtai?

Turime sugyventi ir kaip įmanoma geriau susilieti su pagrindinėmis šio krašto stichijomis. Tai vėjas ir vanduo.

Šiuolaikinės inovacijos, ekoturizmas, gamtosauga, atsinaujinantys energijos šaltiniai, ekologiniai ūkiai, aplinką saugančios technologijos, atliekų perdirbimas – viską galima pritaikyti šioms vietovėms. Siekiant savo tikslų, galima puikiai sugyventi su gamta.

Žiemos ir vasaros polderiai, reguliuojantys vandens lygį pievose, yra daugiausia saugoma teritorija dėl įvairiausių čia aptinkamų nykstančių paukščių bei augalų rūšių. Mūsų pievose auga lietuviškos orchidėjos – gegužraibės, peri pasaulyje retas ir itin saugomas paukštis meldinė nendrinukė. Todėl pagrindinė veikla šiame krašte orientuojama ir į gamtos saugojimą.

Kartais tai ir apsunkina pažangą. Labai gaila, kad regioninio parko teritorijoje negalime turėti vėjo malūnų, turint omenyje, kiek vėjo per metus mums tenka. Bet galime naudotis saulės baterijomis. Vyksta daug aplinkosauginių renginių. Saugant nykstančias rūšis, ūkininkai šviečiami, kaip reikia ūkininkauti šiomis gamtos sąlygomis.

Nereikia saugotis žmonių ir viską drausti. Žinoma, taisyklės turi būti. Juk tikrai negalima privažiuoti su mašina prie pat vandens arba jos plauti tiesiog įvažiavus į upę. Anksčiau tokių atvejų pasitaikydavo dažniau. Nors po vasaros ar potvynių vis dar surenkame kalnus šiukšlių. Ir medžius žmonės kerta kaip ir kur papuola.

Čia regioninis parkas, todėl visuomenę reikia šviesti. Ypač vaikus. Kuo daugiau žmonės lavinsis, tuo labiau suvoks, kad aplinką, kurioje gyvename, kuriame patys. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip gyvensime ateityje.

Vaikui reikia parodyti, ką daro mūsų neatsakingumas. Pamatęs į polietileninį maišelį įstrigusį paukštį ar nuo teršalų upėje nugaišusią žuvį, jis tikrai nebešiukšlins ir neterš, ir dar kitą pamokys, taip nesielgti.

Vandens ir vėjų pramogos

Tad kokias rekreacines galimybes suteikia šios nenuspėjamos ir permainingos gamtos, oro sąlygos?

Atvykėliams, svečiams mes siūlome viską – nuo apgyvendinimo iki renginių organizavimo. Rengiame ekskursijas laivais, dviračiais, pėsčiomis, automobiliu po slapčiausias ir įstabiausias šio krašto vietas.

Ekstremalus, mokytis valdyti jėgos aitvarų, išplukdome į negyvenamas Kuršių marių salas ar į užlietas pievas. Vandens slidžių linksmybės lietuviškose upėse paskui katerį, burlentės, kanojos, baidarės, Kurėnai tik ir laukia, kada juos išbandys.

Išsiilgusiems ramybės siūlome ramius pasiplaukiojimus irklentėmis. Jomis tyliai, tyliai Nemuno deltos kanalaisPlaukiojimai laivais anksti ryte taip pat yra įspūdingi. Dažnai rytais mariose dingsta horizonto linija ir viskas, kas yra vandenyje, atrodo tarsi pakibę ore. Jausmas toks, lyg patirtum nesvarumo būklę.

Žygiai po pelkes, ieškant saulašarių, apžiūrint šešių metrų gylio paslaptingus ežerokšnius, apžvalgos bokšteliai paukščiams ar briedžiams bei stirnoms stebėti.

Siūlome kultūrines išvykas po šio krašto dvarus, bažnyčias, muziejus. Tapybos, keramikos plenerai, koncertai, laivų paradai, kultūros centrai – čia tikrai yra, ką parodyti, ir ką pamatyti.

Žmonės – tai krašto veidas

Ar galėtume išskirti, kokiomis specifinėmis būdo bruožų ar charakterio savybėmis pasižymi šio krašto žmonės, kurioms įtakos turėjo kasdienė veikla, gamtos diktuojamos gyvenimo sąlygos?

Tikrųjų, senųjų gyventojų likę nedaug, nors senieji amatai išliko. Šių kraštų žmonės buvo skirstomi į laukininkus – daržovių augintojus, pelkininkus, gyvenančius nusausintose pelkėse, pievininkus, šienaujančius žolę, bei žvejus. Aišku, svarbiausia čia – žvejyba. Panašūs amatai ir liko iki šiol. Be abejo, viskas sumodernėjo, o senuosius darbus stengiamės pritaikyti rekreacinei veiklai.

Iš pirmo žvilgsnio žmonės čia šalti, užgrūdinti vėjų ir vandens. Ištisiniai fiziniai krūviai, atšiaurios sąlygos, vanduo… Tačiau pažinus juos labiau – paryčiais kartu išplaukus į marias, ar traukiant stintų mastą naktį upėje, pernakvojus senoje sodyboje ant upės kranto, o vėliau su šeimininku verandoje geriant kafiją, ar laivadirbiui padavus smalos kibirą – jie atsiveria, pasirodo visai kitos būdo savybės.

Su kaimynais esame tarsi giminės. Juk kas kitas išgelbės tave mašinai įlūžus lede, kas perkels valtimi per upę, kai dėl potvynio nebeturime kelių?

Čia jaučiamės saugiai. Patys dalinamės malkomis su atvykėliais. Iš užlietų pievų purvo važiuojam traukti per drąsius pavasarinius žvejus ar paukščių stebėtojus.

Ką reiškia šiuolaikiniam žmogui gyventi vienkiemyje, turint omenyje, kad sostinės gyvenimą palikai 26-erių, o išmainyta nuošalios sodybos tyla iš pradžių ramybės nežadėjo? Į ką visa tai išaugo?

Dalykų, kurie man gyvenime svarbiausi, mieste neradau. Nesakau, kad man nepatinka miesto ritmas. Esu gyvenusi ir daug didesniuose miestuose nei Vilnius. Aš kartais mėgstu šurmulį, skubėjimą, gatves, landžioti tarp automobilių spūstyse – dabar man tai virto pramogomis, nes gyvenu kitokiame pasaulyje. Tarkim, kai po gana ilgos pertraukos užsuku į didelį prekybos centrą, jame pasijuntu kaip ateivis.

Paauglystėje daug maištavau. Dabar suprantu, kad tas mano maištavimas liko, tiesiog pasikeitė jo forma. Pasirinkau gyventi toli nuo sistemos, o šis vandenų kraštas, kuris be galo skiriasi nuo visų kitų, man yra idealus. Mano geriausi draugai yra lapės, briedžiai, laivai, upės ir ežerai. Be galo laukiu potvynių, audrų ir vėjų.

Žinoma, turiu ir aukštakulnių kolekciją, dažnai negaliu išsirinkti nagų lako spalvos. Mėgstu linksmintis gaminant, ar rengti draugams pobūvius bei ekskursijas kateriais. Turime nuostabių vietų, kaip negyvenamos Kuršių marių salos. Ten plukdomės aitvarus ir visą dieną praleidžiame kaip Havajuose.

Ne, tiksliau, dar geriau! Juk horizonte puikuojasi Ventės ragas, Nidos kopos, o tu turi didžiulius plotus skaidriausio marių vandens su lyg keliais, krantus su puikiausiu švelniu smėliu, ir vėjyje šėlstančiomis nendrėmis. Mes maudomės, kaituojam, įsimetam malkų, grilį, kepam burgerius ir mėgaujamės vasara bei gyvenimu.

Arba naktiniai plaukiojimai kateriu. Nenusakomi peizažai, kai spalvos keičiasi kas minutę, o mes lekiam kateryje stovėdami ir nesilaikydami už nieko palei mirusias Juodkrantės kopas. Be galo šilta naktis, aplinkui žybsi švyturiai. Neskiri kur dangus, o kur vanduo. Šilčiausias vėjas ir retos bangos verčia iš kojų, o tu kvėpuoji tą vėją pilnais, pilnais plaučiais.

Tik čia, šiame krašte aš patyriau, kad galima taip giliai kvėpuoti!

Atsiveria keista ir sava gamtos didybė. Už šitą jausmą, kurį pirmą kartą pajutau plaukiodama jūromis jachta, turiu būti dėkinga savo tėčiui.

Po didžiuliu dangaus skliautu naktį budėdama laive, „vachtoj”, ją pajutau ir negaliu pamiršti iki šiol. Tą pasaulio didybę aš vėl radau šiame krašte, ir joje gyvenu. Intrigos, paskalos, daiktai, kurie užima pusę mūsų gyvenimo – viskas tampa taip nesvarbu.

Dirbu darbą, kurį be galo mėgstu ir noriu visiems parodyti, kaip ištikrųjų yra gera, būti santarvėje su gamta ir pačiu savimi.

Nuotraukų galerija | Kitas straipsnis | Grįžti į pradžią

Susiję