4 savaitės šv. Ignoto tylos

Teoriškai, šv. Ignoto gatvė yra ne Pilies ar Didžioji, nes joje stovi šv. Ignoto bažnyčia. Juk toks vardas – pagarba krikščionybei, istorijai ir tikintiesiems. Kita vertus, praktiškai, kažkaip juk reikėjo gatvę pavadinti. Kas toks buvo šv. Ignotas nė motais tik nuobodiems istorikams ir įkyriems paveldo sargams, kurie, kaip ir pats šventasis, besistengęs išgydyti moralines tautiečių žaizdas, puoselėti kultūrinę būklę ir vesti į šviesų rytojų dvasiškai merdinčią naciją. 4 savaičių tylos iššūkį XVI a. priėmęs Ignotas Lojola dabar vis tiek mums rodo nykštį iš viršaus: svarbu ne vardas. Mačiau tada, kai kiekvieną mėnesio sekmadienį tylėdama, su vis nauju, dvasiniu tikslu išsiruošdavau į dešimties minučių žygį šv. Ignoto gatve.

Šv. Ignoto gatvė. Autorės nuotr.Šv. Ignoto gatvė. Autorės nuotr.

1 savaitė

Paryžiaus Sorbonos universitete susipažinęs su kitu ispanu Pranciškumi Ksaveru, Ignotas Lojola kartu su juo davė neturto bei skaistybės įžadus, o vėliau – Romoje rašė ir vis tobulino savo knygelę ,,Dvasinės pratybos“. Pagal šią knygą, reikia trisdešimt dienų su niekuo nebendrauti. Pirmąją savaitę, kaip ten teigiama, mąstoma apie mirtį ir širdyje sužadinamas pasibjaurėjimas nuodėme.

O kaip man puikiai sekėsi. Ko nors nemėgti tikrai nesunku. Kai noriu, ir šiukšlintojai – baisūs išgamos, ir grafiti visai ne gatvės menas, o vandališkas pasispjaudymas dažais. Mačiau, jog skelbimų lenta, rodos, nuo skausmingos naštos tuoj nuvirs. Vieni ant kitų sukabinti popieriai, kurių netgi nepavadinsi plakatais, vienas per kitą rėkia praeiviams, kad jie vieniši ir sunykę, aplyti, todėl šlapi ir negana to – niekam nenaudingi.

Dar visai ankstyvoje paauglystėje, kai adrenalino skrandis ėmė reikalauti vietoj pusryčių, lankytis apleistose vietose būdavo aukščiausia maišto forma, kurios tėvai, spėju, nebūtų atleidę. Tai buvo tuomet, kai dauguma mėgindavo išsikviesti bent geruosius nykštukus, turinčius atnešti pinigų, ar, įvynioję mylimojo plaukų sruogelę į skepetaitę, užkąsę lauke ir sukalbėję burtažodį laukdavo, kol galės mylėti. Lipdavau stogais, laipiodavau surūdijusiais metalo griaučiais ir plono gipso plokštėmis aukštuose pastatuose, kur, rodos, vėjas galėjo ne tik peršaldyti, bet ir visai nupūsti. Buvau daug kur, tik ne šv. Ignoto vienuolyne, kuris tarp mūsų buvo tapęs ne tik siaubo istorijų siužetų veiksmo vieta, o ir mirties baimės pagrindiniu šaukliu.

Apleistas šv. Ignoto vienuolynas. Autorės nuotr.
Apleistas šv. Ignoto vienuolynas. Autorės nuotr.

2 savaitė

Jei įsivaizduojate karalių, apsikarsčiusį aukso juvelyrika, bordo šilkais ir smaragdais po seilinuku, ant kurio tykšta riebalai, jam valgant sultingą mėsgalį, tai jūs esate teisingame santykyje su hierarchija ir būtumėte gerbiamas vasalas, aš taip pat. Bet ne dabar, kai jau antrą sekmadienį iš eilės šv. Ignotas pavedęs savo pratybas spręsti man ir galvoti apie Jėzų kaip apie karalių, bet ne tokį. Šis turi kviesti sekti paskui jį kovoje su pasaulio blogybėmis ir pakeisti savo gyvenimą.

Ėmiausi užduoties ir žvalgytis dar šiukslių. Tada supratau, kad jau šiandien metas pakelti akis aukščiau. Šv. Ignoto gatvėje įsikūrę mano vienos mylimiausių kavinių, restoranų ir barų: ,,Nino“, ,,Meat Lovers“, ,,La Boheme“, ,,Cozy“. Regis, imk ir prisėsk, bet turiu vos 7 minutes, o dar reikia rasti blogybių ir pasikeisti pačiai. Staiga toptelėjo mintis, persmelkusi visą virškinamąjį traktą: persivalgymas.

Dar kartą apsidairiau ir visi kirto taip godžiai, lyg kas būtų norėjęs iš jų maistą atimti. Tą akimirką nevalingai užvaldė toks pyktis, kad norėjau prieiti, patraukti nuo burnų šakutes ir šveisti jas kuo toliau, išrėkti, kad gana ėsti besočiams. Bet ir pačiai sugurgė pilvas. Gal kovoti su pasaulio blogybėmis ne man vienai, o ir jėzuitams, buvo ne lengviausia estafetės dalis?

Čia įsikūrę vieni populiariausių restoranų ir kavinių Vilniuje. Autorės nuotr.
Čia įsikūrę vieni populiariausių restoranų ir kavinių Vilniuje. Autorės nuotr.

3 savaitė

Pasaulio tautų teisuolių, ginusių žydus holokausto metu, vardą turinčiai seseriai Marijai Mikulskai, kunigui Juozui Stakauskui ir mokytojui Vladui Žemaičiui atminti skirta memorialinė lenta iškabinta šv. Ignoto gatvėje ne šiaip sau, tik to, matyt, dar niekas nežino. Kančios persmelktos, iškaltos jų akys žiūrėjo tiesiai į mane, lyg turėtų žvilgsnį. Nuleidusi akis prisiminiau, ko vėl čia atėjusi. Trečiosios savaitės tylos kelionėje turėjau pamedituoti ne tik apie Kristaus kančią (jau tai spėjau padaryti), bet ir apie pasiryžimą sekti atpirkėju, kad ir kokios negandos ištiktų.

Atsidūriau kieme, tame pačiame, su atminimo lenta, kuriame niekada nesu buvusi. Dešinėje pusėje pamačiau būsimus savo namus. Daiktiškai šarmingos raudonos durys, kabantys vijokliai ir itališki sukti namų laiptai pačiame Vilniaus centre. Kairėje kiemo pusėje – verslo biurai. Jei gyvenčiau dešinėje, neabejotinai norėčiau dirbti kairėje. Ir kas pasakys, kad tikėjimas, kad ir naivus, žmogaus nepuošia, jei tokį grožį, lipdamas per savo,,negaliu“, sukuria žmogus?

Itališki eksterjero motyvai Šv. Ignoto gatvėje. Autorės nuotr.
Itališki eksterjero motyvai Šv. Ignoto gatvėje. Autorės nuotr.

4 savaitė

Maniau, kad mano paskutinė vadovėlinė šv. Ignoto tylos kelionė bus panaši į paskutinę pavasario dieną mokykloje, kai žinai, jog rytoj jau atostogos. Buvau tikra, kad tai bus panašu į paskutinę valandą darbe šiltą vasaros dieną. Bet viskas lyg iš ,,Paskutinės vakarienės“: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“. Ir ketvirtos savaitės užduotis nebeteko dalies sunkumo: mąstoma apie amžiną sąjungą su Dievu, matant ir mylint jį visuose žmonėse.

Šv. Ignoto gatvėje dar vis stovi ta pati, mano jau minėtoji, bažnyčia. Visai negraži ir betoninė kaip gynybinės sienos. Ir degusi, ir atstatyta, bet dabar čia vyksta kariuomenės pamaldos. Dabar, 10:30 ryte. O šv. Ignotas nykštį laiko iškėlęs į viršų: šioje gatvėje viskas gerai, jei gali patirti viską, kas žmogiška.

Šv. Ignoto bažnyčioje vyksta kariuomenės pamaldos. Autorės nuotr.
Šv. Ignoto bažnyčioje vyksta kariuomenės pamaldos. Autorės nuotr.
Patalpinta: Gatvės