Kaip prakalbinti kasdienybę?

16-oji Tarptautinė Vilniaus knygų mugė buvo paskelbusi „nekasdienių pasimatymų dieną“, kvietė lankytojus susipažinti su naujomis knygomis ir jų autoriais. Viena iš naujienų – žurnalisto, laidų vedėjo ir prodiuserio, rašytojo Ryčio Zemkausko knyga ,,Tekstai keliaujantiems autobusais ir troleibusais“.

Ryčio Zemkausko knygos pristatymas. Indrės Ožalinskaitės nuotr.

Tai autoriaus straipsnių, publikuotų žurnale „Intelligent life“, rinkinys, papildytas specialiai šiai knygai skirtais tekstais. Stotelių nuotraukas, iliustruojančias knygos puslapius, keliaudamas po Lietuvą darė pats autorius. Stoteles R. Zemkauskas vertina kaip mažosios architektūros, turinčios savo istoriją, pavyzdžius. Po trumpo knygos pristatymo vyko diskusija tema: „Tekstai kasdienybei. Žiniasklaida stabilioje visuomenėje.“ Diskusijai vadovavo prof. Leonidas Donskis, o savo klausimus ir pastebėjimus autoriui pateikė „IQ. The Economist“ ir „Intelligent Life“ redkolegijos pirmininkė Birutė Garbaravičienė, „IQ. The Economist“ redaktorius Ovidijus Lukošius ir prof. Gintautas Mažeikis.

Prof. L. Donskis diskusiją pradėjo klausimu: „Kas mūsų dienomis būtų Šekspyras?“, ir pats atsakė: „Greičiausiai aukščiausio lygio humoro produkcijos tiekėjas. Tikrai nebūtų tragikas, tragedija yra mirusi šiuolaikiniame pasaulyje, realybė yra daug tragiškesnė už literatūrą.“ Kokybiško humoro meistro titulą profesorius paskyrė ir R. Zemkauskui – už „gebėjimą intelektualiai suvesti XVII ir XXI amžius per pasakojimą, per humorą.“ Svarstant žiniasklaidos padėtį ir tikslus, savaime kilo klausimas apie to, ką rašome, prigimtį ir paskirtį. „Ar viskas gimsta iš nostalgijos praeičiai, ar iš meilės kasdienybei su autobusų stotelėmis, ar, vis dėlto, iš neišsakytos, bet jaučiamos meilės kitiems?“ – paklausė prof. L. Donskis, norėdamas sužinoti R. Zemkausko kūrybos šaltinių paslaptis. „Dirbant mano darbą, neišvengiamai esi stebėtojas. O stebėdamas aš nusprendžiau, kad žiūrėsiu į savo šalį kaip į normalią valstybę. Visiškai normalią, įvykusią valstybę.<…> Aš siūlau keisti stebėjimo kampą. Jeigu taip, tada aš galiu kalbėti apie mažus kasdieniškus dalykus; jeigu taip, tada visą pasaulį galiu pamatyti vienoje stotelėje“, – kalbėjo R. Zemkauskas.

Rytis Zemkauskas.  Indrės Ožalinskaitės nuotr.
Rytis Zemkauskas. Indrės Ožalinskaitės nuotr.

Kalbant apie kasdienybę, tenka aptarti ir kasdienes žurnalistų temas. Kiek ir kokių tekstų reikia, o kokie yra rašomi? „Mūsų profesija kenčia dėl naujų taisyklių, kurios, iš tiesų, yra žaidimas be taisyklių. Tai gadina mūsų, žurnalistų, reputaciją“, – apie prastos kokybės straipsnius kalbėjo O. Lukošius. Bet pridūrė, kad galime pasidžiaugti, jog turime ir tokių leidinių, kurie pateikia skaitytojui išsamias analizes, kokybiškus straipsnius ir gilius tekstus. Šia tema pasisakė ir B. Garbaravičienė, susiedama visus svarstymus su pagrindine tema – R. Zemkausko knygos pristatymu: „Mes užmirštame trečiąją žurnalisto misijos dalį. Pirmoji – būti visuomenės sarginiu šunimi, bet netapti interesų pitbuliu arba cirko šunyčiu, antroji – informuoti, o trečioji – šviesti. Ši dalis yra primiršta. <…> Vienas mano kolega sako, kad dabar intelektualai slepiasi savo dramblio kaulo bokštuose ir visuomenės gyvenime nedalyvauja. Dalyvauja! Tereikia matyti ir skaityti tokius tekstus, kaip Ryčio.“

Ryčio Zemkausko knygos pristatymas.  Indrės Ožalinskaitės nuotr.
Ryčio Zemkausko knygos pristatymas. Indrės Ožalinskaitės nuotr.

Diskusijos dalyviai, dosniai žarstydami komplimentus autoriui, dalinosi savo įspūdžiais, patirtais skaitant knygą: „Kai panyri esteto, o ne kritiko žvilgsniu į kasdienybę, turi pamatyti jos atspindžius, kaip tam tikrus grožio elementus ir pabandyti juos prašnekinti. Rytis taip ir daro. <…> Skaitydami Ryčio knygą, jūs panersite į kultūrą“, – sakė prof. G. Mažeikis. B. Garbaravičienė išsakė savo nuomonę ir lūkesčius: „Tiesiog norisi pasidžiaugti, nustoti liūdėti ir pykti. Reikia būti gerą skonį nešančiu žmogumi, analizuojančiu, bandančiu suprasti. Mes visi dažniausiai esame linkę kategoriškai ką nors peikti arba keikti, bet ne bandyti suprasti kitokį, pažiūrėti savo akimis į ką nors labai mažo, labai subtilaus.“ Pats autorius nuoširdžiai džiaugėsi kolegų pagyrimais ir baigė diskusiją sakydamas: „Aš to ir siekiu – kad jums patiktų.“

Patalpinta: Žiniasklaida