Priklausomybės žiniasklaidoje – liga, šou ir silpnybė
„Geria vienas, kenčia dešimt“, – sako anoniminis alkoholikas Kęstutis. Jo manymu, žiniasklaida gali labai prisidėti prie to, kad sergantys priklausomybe žmonės lemiamu metu priimtų sprendimą gydytis, pagerinti savo, o kartu ir aplinkinių gyvenimus. Tačiau neretai žiniasklaidoje priklausomybė matoma kaip žmogaus silpnybė, ar netgi tampa šou dalimi, kaip Seimo nario E. Vareikio atveju.
Bene 40 proc. vyrų kenčia nuo kurios nors priklausomybės. Lietuvoje priklausomybių – sveikatos sutrikimo, liguisto polinkio kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai neribotą kiekį kartų – paplitimas yra didžiulis. Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) atstovai sako, jog pasakyti skaičių neįmanoma – mat registruojami tik besikreipiantieji į gydymo įstaigas, o tokių yra mažuma. Tačiau ne ką mažesnį susirūpinimą kelia tai, kad visuomenės informavimo priemonės apie problemą kalbėti nemato prasmės.
Pasak Janinos Utkuvienės, VPSC centro Informacijos ir ryšių skyriaus vedėjos, žiniasklaidos dėmesį į priklausomybės problemą dažniausiai atkreipia skandalai. „Žurnalistai nenoriai rašo, kai kalbama apie pasiūlymus, įstatymų pataisas. Jiems reikia aštrių temų, sensacijų. Be to, specialistų balsas yra žemiau nei alkoholio pramonės atstovų“, – teigia VPSC atstovė. – Norint pasiekti žiniasklaidą, reikia pinigų, o mūsų biudžetas socialinei reklamai ir švietėjiškiems straipsniams yra nulinis.
„Norma būtų blaivybė, o ne psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, – sako Janina Utkuvienė, VPSC centro Informacijos ir ryšių skyriaus vedėja. – Tačiau šiuo metu alkoholis ir jo vartojimas pateikiamas kaip normali ir būtina gyvenimo dalis, o ne kaip sveikatai pavojingas produktas. Tokiu būdu yra formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į alkoholinių gėrimų vartojimą. O turėtų būti atvirkščiai. Tik teisingai informuota visuomenė būtų efektyvi sąjungininkė kovojant už griežtesnę alkoholio kontrolės politiką“.
Anoniminis alkoholikas: negalime lipti ant bačkos
Kovotojas už blaivybę, gydytojas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga sako, jog ypač svarbu, kad žiniasklaida pateiktų istorijas apie tai, kaip žmonėms sekėsi susitvarkyti su liga. „Tai motyvuoja priklausomus žmonės ieškoti pagalbos ir kreiptis. Nėra daug tų istorijų ir tikrai aš tuos žmones suprantu, nes žmonės nelabai nori, kad apie jų bėdas ir problemas žinotų net patys artmiausi žmonės. Kai žmogus yra viešas, ir pakliūna į tokią situaciją, tai jau visiems aišku, kad jis turi tą problemą. Tokie žmonės kalba ir pasakoja, bet tik dėl to, kad jie yra į kampą įsprausti.“
Apie žiniasklaidos vaidmenį nušviečiant priklausomybes kalbamės su Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos nariu Kęstučiu. Jis paaiškina, kad AA bendravimą su žiniasklaida asmeninės baimės riboja bene mažiausiai. „Mūsų tikslas yra perduoti žinią kenčiančiam žmogui. Žiniasklaida gali tai padaryti greičiau ir efektingiau. Bet yra toks dalykas: mes negalime lipti ant bačkos ir girtis, kaip nugalėjome priklausomybę. Alkoholizmas yra tokia liga, jog taip pasigyręs, kad dešimt metų negeri, gali jau kitą rytą patvoryje voliotis be sąmonės. Tokiu atveju nukenčia ne alkoholikas, o draugija, jos įvaizdis, ir visuomenė, žmonės, kurie nebetiki, kad galima sveikti, spręsti problemas. Pas mus buvo ne vienas atvejis, kai žmogus norėjo sužibėti, ir tada labai greitai krito“.
„Informuota visuomenė būtų gera sąjungininkė kovojant už griežtesnę alkoholio kontrolės politiką, – sako Janina Utkuvienė iš Valstybinio psichikos sveikatos centro. – Tačiau žurnalistai nenoriai rašo, kai kalbama apie pasiūlymus, įstatymų pataisas. Be to, specialistų balsas yra žemiau nei alkoholio pramonės atstovų. Norint pasiekti žiniasklaidą, reikia pinigų, o mūsų biudžetas socialinei reklamai ir švietėjiškiems straipsniams yra nulinis.
Kęstučio teigimu, AA nariai negali patys imtis iniciatyvos ir kreiptis į žurnalistus, bet, gavę pasiūlymą, neatsisako. Svarbu išlaikyti anonimiškumo principą, nenaudojant žmogaus pavardės ir atvaizdo.
„Už mus, daugeliu atveju, geriau pasisako gydytojai, darbdaviai, – sako Kęstutis. – Ypač pastarieji, nes jie tiesiogiai kenčia nuo geriančių darbuotojų, todėl rašydama apie priklausomybę žiniasklaida turėtų atkreipti dėmesį į darbdavius. Taip pat į kitus aplinkinius, nes labai daug žmonių paveikia prikausomybė: šeimos narius, artimuosius, darbdavius, kolegas… Mes turime pasakymą: geria vienas, kenčia dešimt“.
Paklaustas, ar žiniasklaida gali paskatinti eiti gydytis, Kęstutis atsako, kad dažniausiai gydytis pradeda dugną pasiekę asmenys, netekę šeimos ir darbo, ar tie, kuriems tas gresia. „Gydytis žmogus turi priimti sprendimą pats. Tačiau žiniasklaidoje pateikta informacija dažnai būna labai patraukli. Žmogui nejučiomis sugriūna baimės, atsiranda mintis: o kodėl nepabandžius? Kitas dalykas, sirgdami bronchitu, žinome, kad čia jo požymiai: kosulys, krūtinės skausmas. Bet labai dažnai alkoholikas galvoja, kad jis vienas taip elgiasi: meluoja, išsisukinėja, vagia ir kt. Tačiau tai taip pat šiai ligai – priklausomybei – būdingi požymiai. Sužinojęs, kad ne vienas panašiai elgiasi, alkoholikas gali susimąstyti“.
Stebisi, kad E. Vareikis „neišnyko“
Žurnalistai yra užfiksavę ne vieną apsvaigusį aukštą pareigūną, tačiau prieš metus oro uoste įvykęs incidentas, kurio centre atsidūrė girtas Seimo narys Egidijus Vareikis, pasižymėjo ypatinga žurnalistų, fotografų ir operatorių gausa, pašiepiančiais komentarais ir aprašymais.
„Nežinau, teisingai ar neteisingai“, – sako pašnekovas, paklaustas, kaip mano, ar teisingai buvo nušviestas incidentas oro uoste, kuris naujienų portaluose buvo apibūdinamas kaip „drama“, „šou“. Jo požiūriu, žiniasklaida atstovauja pramogų ištroškusią visuomenę, jai pataikauja, kita vertus, pašiepiantis pateikimas pažeidė etikos normas. E. Vareikis sako, kad supranta žurnalistus, kurie, pasak jo, prisipažįsta darantys kompromisus su sąžine, mat nors ir nenori juodinti, turi paklūsti vadovybės nurodymams. Pasak E. Vareikio, viešoji nuomonė formuojasi lėtai. „Esu viešas asmuo, gydymosi programoje tai – svarbus faktas“, – sako Seimo narys.
Vis tik E. Vareikis, kitaip nei dauguma kitų „įkliuvusių“ viešų asmenų, nepasitraukė, o nutarė likti savo poste. Dėl to politikas sako jaučiąs žiniasklaidos spaudimą. „Mano atveju, sunkiausia buvo tas požiūris, maždaug, kaip išdrįsai gydytis, jei sergi, tai išnyk, nesirodyk visuomenėje“, – sako E. Vareikis.
Paklaustas, ar žiniasklaidos dėmesys paskatino gydytis, Seimo narys sako, jog ne. Pasak jo, tam jį paskatino kitos priežastys.
„Kai kalbame apie viešą asmenį, tai yra konstituciškai pagrįsta visuomenės teisė žinoti apie jo asmenines savybes“, – paklaustas, ar galima fotografuoti apsvaigusį ir aplinkoje nesusivokiantį asmenį, atsako Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas. Pasak D. Velko, viešo asmens apsvaigimas nurodo į sveikatos sutrikimą, ligą tik tuo atveju, kai jis pats sutrikimą pripažįsta, kitu atveju alkoholio ar narkotikų vartojimas suvokiamas kaip asmens silpnybė, trūkumas.
Kitos etikos normos taikomos, jei vaizduojamas apsvaigęs žmogus yra privatus asmuo. „Net žymių fotografų albumuose labai dažnai matome tokius vaizdus, bet negalima pasinaudoti žmogaus privatumo nesuvokimu. Tie asmenys savo garbės ir orumo negina, nes nežino savo teisių. Bet tą daro ir įvarios televizijos laidos, „TV pagalba“ ir kt.“.
Siūlo po tekstais informuoti, kur ieškoti pagalbos
Veryga sako, kad priklausomybė visuomenėje turi stigmą, kaip ir bet kuris kitas psichikos sutrikimas. Tačiau visuomenėje ir žiniasklaidoje dar dažnai šia liga sergantis suvokiamas kaip žmogus, kuris „nemoka“ vartoti, nors iš tikrųjų nuo ligos neapsaugotas nė vienas. „Buvo atvejis, kai pakankamai žinomas žmogus girtas kelyje užmušė pėstįjį. Tada girtumas buvo pateikiamas kaip labai neigiamas dalykas, visais kitais atvejais jis vaizduojamas kaip labai socialus ir labai smagus dalykas, – sako A. Veryga. – Iš tikrųjų, daugybės dalykų mes nematome. Matome tik tai, kas patenka į viešumą. Tos problemos yra už durų, namie: smurtaujama, kenčia artmiausi šeimos nariai. Susikuria toks keistas įspūdis, kad nepasiseka tik tokiems lūzeriams, kurie gert nemokėjo, arba jiems šiaip gyvenime nepasisekė.
Taigi didžioji problema nelabai matoma, net jei ji aprašoma. Juk Lietuvoje su priklausomybe susijusių problemų turi ne vienas-du procentai, o kalbant apie suaugusius vyrus – bene 40 procentų. Tai yra, vos ne kas antras. Tas visiems skamba kažkaip nerealiai. Dėl to, kad mes tos problemos nematome, nėra ir apie ką rašyti. Ką, negi dabar rašyt apie kiekvieną, kuris parėjęs girtas namo sumušė vaikus ir žmoną? Netilptų tikriausiai nė į vieną laikraštį, reikėtų juos du kartus spausdinti, kad žurnalistai surašytų visas šitas istorijas. Taip žmonėms ima atrodyti, kad tie, kurie moka svaigintis, moka gerti, problemų neturi. Nepasiseka tik vienam kitam“.
Kaip priklausomybių vaizdavimą žiniasklaidoje galima pagerinti? A. Veryga: „Kiekviena kažkokia bėda ar nelamė, kai rašai, turi pagalvoti, kaip jausis to žmogaus artimieji, šeima, vaikai, kaip visa tai atrodys. Gal atrodo, jog apie tai labai smagu rašyti, bet aplinkui yra žmonių, kurie su tuo susiję“.
Veryga turi ir praktinį pasiūlymą: „Kai žmonės nusižudo, po straipsniais yra įdedama informacija, kur galima kreiptis ir ieškoti pagalbos. Kai yra rašoma apie tokias situacijas, kur žmonės kažkur pridaro bėdų, būdami apsvaigę, būtų gerai nurodyti, kur žmonės gali ieškoti pagalbos, parašyti, kad tai yra sutrikimas, kad žmogus ne visada pajėgus tas problemas išspręsti pats, kad reikėtų nedvejoti ir jos kreiptis, kad ir artimiesiems yra teikiama pagalba. Parodyti, kad čia nėra kažkoks silpnumas ar yda, susijęs su žmogaus charakteriu, būdu ar pan. Kad tai iš tikrųjų yra sutrikimas ir reikia kreiptis pagalbos. Būtų prasminga nurodyti bent kelis pasirinkimo variantus. Aišku, visų telefono numerių bus neįmanoma surašyti, nes jų yra be proto daug, bet galima nurodyti vietą, kur žmogus internete gali rasti informaciją apie priklausomybės centrus ir kita.“
Priklausomybė yra liga. Pagalbos galima ieškoti anoniminių alkoholikų grupėse, priklausomybės ligų reabilitacinėse bendruomenėse, didžiuosiuose miestuose esančiuose priklausomybės ligų centruose.
Priklausomybės ligų centrai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuse, Panevėžyje.
Priklausomybės ligų reabilitacinės bendruomenės.
Anoniminių alkoholikų grupės Lietuvoje.
