Archeologė: indiana džounsų nebėra

Vaikystėje daugelį yra sužavėję filmai apie archeologus, kurie leidžiasi į tolimus kraštus, patiria daugybę nuotykių bei randa unikalius lobius. Ilgus metus romantizuota specialybė dabar yra pilna popierizmo. Tačiau dabartiniai archeologai vis dar ieško neatrastų mūsų praeties liekanų. Su šios profesijos atstove Audrone Šapaite kalbėjomės apie darbo specifiką, pirmo radinio džiaugsmą ir kartais aplankančius košmarus.

Archeologė Audronė Šapaitė. Giedriaus Baranausko nuotr., Šiaulių krašto archyvas.Archeologė Audronė Šapaitė. Giedriaus Baranausko nuotr., Šiaulių krašto archyvas.

Kodėl pasirinkote šią specialybę?

Pasirinkau visai netyčia ir pataikiau. Kai mokiausi mokykloj, tai nebuvau vaikas, gerai žinantis ko jis nori. Man viskas patiko, viską mokiausi ir negalvojau apie tai, ką aš toliau darysiu.

Kai buvau paskutinėje klasėje, atvažiavo mano giminaitė stoti į Šiaulių universitetą. Tada aš staiga susirūpinau, kad ir man reikia kažką galvoti. Pasiėmiau iš bibliotekos tokią knygutę, kuri  vadinosi „Kur mokytis?“ Perskaičiau aš joje apie visas mokymosi įstaigas, visas specialybes ir man pasirodė viskas taip nežmoniškai neįdomu, išskyrus istoriją. Vienintelis pasirinkimas studijuoti ją buvo Vilniaus universitetas, tad ir įstojau ten. Pirmo kurso pradžioje reikėjo išsirinkti specializaciją. Buvo dvi grupės – viena pedagoginė, kita ne. Iškart pasirinkau, kad mokytoja būti nenoriu. Kitoje grupėje buvo muziejininkai, archyvarai ir gidai. Rinkausi atmetimo būdu: archyvas, tai kažkas tokio dulkėto, tamsaus, nuobodaus – ne, nenoriu! Gidai: atvažiuoja kokia nors armėnų grupė į turgų, o tu vaikštai ir bandai jiems papasakoti kažką apie kultūrą. Kažkaip nesužavėjo toks variantas. Nelabai įsivaizdavau kas yra muziejininkystė, tačiau pasirinkau būtent ją.

Vėliau paaškėjo, kad muziejininkai slepia savyje archeologus. Kadangi tarybiniais laikais archeologai buvo idėjiškai nepatikimi, gal kokių konfliktų būta, tad katedrą iš archeologijos pervadino į muziejininkystės. Pabaigus universitetą ieškojau darbo Vilniuje, neradau. Sugrįžau į gimtuosius Šiaulius. Keliai atvedė į muziejų, archeologijos skyrių ir užsiiminėju archeologija nuo tų laikų iki dabar. Dirbu ir dabar muziejuje, kasu. Mylimas darbas ir tikrai nemesiu jo iki amžiaus galo, nebent kokie nors kataklizmai ištiks.

Artimieji neprieštaravo jūsų pasirinktam keliui?

Mūsų šeimoje buvo nuostata, kad vaikui reikia leisti daryti tai ką jis nori. Net jei jis ir neturi patirties, net jeigu prasimuš kaktą, įsivarys kelis guzus, tai yra jo pamokos, jo gyvenimas. Už kitą nenugyvensi. Tėvai mane palaikė, nepriekaištavo, kad taip pasirinkau. Kai rinkausi, aš negalvojau kaip aš iš to gyvensiu. Žinoma, kai tau aštuoniolika, tu apie tokius dalykus negalvoji. Vėliau paaiškėjo, kad ir pragyvent galima. Aišku, muziejinko alga nedidelė, bet už archeologinius tyrinėjimus aš gaunu papildomų pinigų. Nesiskudžiu.

Kas jums patinka archeologijoje?

Niekad nežinai ką rasi. Būna ir malonių, ir nemalonių siurprizų. Taip pat man labai patinka, kad tai yra ir fizinis, ir protinis darbas. Tu nesi ofiso planktonas, vasarą išeini į laukus, pašiupeliuoji, pajunti gyvenimo skonį. Tada jau visai smagu grįžt atgal prie kompiuterio, rikiuoti radinius, žiūrėti, ką iškasei, rašyti ataskaitas ir sedėti popieriais apsiskleidus. Tada gražiai, tvarkingai apsirengi, būni nepurvinas, kaip laukuose lakstydamas.

Yra vienas niuansas, kurį norėjau jums papasakoti. Mano kolega, užklydęs iš Uzbekistano į Lietuvą, kartą juokavo: „Va, mano tėvas sakė, mokykis, vaike! Jeigu nesimokysi, tai reikės sunkiai su kastuvu žemę kasti visą gyvenimą. Na ir ką, mokiausi, diplomą turiu ir vis tiek su kastuvu žemę kasu.“ (juokiasi)

Kaip yra organizuojamas jūsų darbas?

Yra tyrinėjama moksliniais tikslais, arba tokiose vietose, kur yra privaloma prieš žemės kasimo darbus. Kuo toliau, tuo mokslinių tyrimų yra mažiau – tam reikalingas finansavimas. Daugiausia kasam, ne ten kur mums norėtųsi ir įdomu, o ten kur reikia. Iš kitos pusės, archeologija yra ardomieji tyrimai. Tai reiškia, kad sugriaunam viską, ką iškasam. Tai griaukim ten, kur staybos vyksta. O kur tos statybos nevyksta, tegu laukia ateinančių kartų, kurios sugalvos gal gudresnių metodų, ne ardomųjų. Nes dabar neardomieji metodai yra tik tokio žvalgybinio pobūdžio – georadaras siunčia signalą į žemę ir nupiešia profilius. Bet tai tik virpesiai, tik apgraibom matai, kad ten kažkas yra. O kad pasitikrintum, vis tiek reikia kasti, ardyti.

Archeologija yra labiau vyriška ar moteriška profesija?

Gal labiau vyriška. Problematiška yra, kai reikia pačiam prasikasti, būna jėgos neužtenka. Tačiau tam turime kasikus, kurie padaro sunkųjų darbą. Vėliau aš užsiimu juvelyrika.

Ar tai pavojingas darbas?

Ne, bet vieną kartą man galėjo blogai baigtis. Tačiau pati kalta, darbo saugos nesilaikiau. Iškasėm perkasą palei nugriauto namo pamatą, jis atsidengė iš vienos pusės ir atrodė, kad visai tvirtai stovi. Kitą rytą ateinam, jis nugriuvęs į tą perkasą. Tai ačiū Dievui, kad nieko tuo metu ten nebuvo.

Kokie yra įspūdingiausi jūsų radiniai?

Ko gero pirmas tikras archeologinis radinys, kurį aš radau. Praktikos metu Kvėdarnoje kasėm romėniškojo laikotarpio pilkapius. Ten aš pirmą kartą, pati suradau ir iš žemės iškasiau žalvarinę segę.

Taip pat kai vyko vieno banko Šiauliuose statyba, aptikom vietą, kurioje buvo XVI a. rūsys su įgriuvusia krosnimi. Toje krosnyje plytos, molis, kokliai ir toje duobėje radom pinigėlį. Mažą sidabrinį, bet tas pinigėlis buvo su data. Tada jau tiksliai žinom datą, o tai labai svarbu. Kitu atveju vyksta raganavimas – nuplauki į vieną ar kitą pusę, negali tiksliai žinoti datos. Kai yra moneta su užrašytais metais, tai labai brangus radinys, net jei tai ir nėra didelio nominalo pinigas.

Filmuose „Indiana Džounsas“ arba „Mumija“ archeologai vaizduojami kaip bebaimiai nuotykių ieškotojai. Ar tokių archeologų dabar yra?

Indiana Džounsas kiekviename filme randa arba aukso skrynią, arba dar kažką tokio, nuo ko galima apšalti šimtmečiui. O jam tai vos ne kas savaitę tokie dalykai įvyksta. Bet iš tikrųjų, archeologija prasidėjo nuo tokių nuotykių ieškotojų. Tai yra jaunas mokslas, kuris struktūrizavosi tik XIX a. Pirmieji archeologai nebaigė universitetų. Jie ėjo kažkur, kur jiems buvo įdomu, kasė ir rinko daiktus. Henrikas Šlymanas, atradęs Trojos miestą pagal Homero poeziją, tikriausiai buvo labiausiai panašus į Indianą Džounsą.

Dabar šis darbas saugesnis negu anksčiau?

Na taip, viskas labai pragmatiška, tvarkinga, su biurokratija, su leidimų sistema.

Pasitaiko, kad iškasate žmonių kapus, tad ir sutrikdot jų amžinojo poilsio vietą. Ar nesate prietaringa šiuo atžvilgiu?

Žinot, aš su numirėliais draugauju. Ta prasme, kad aš juos gerbiu, visada labai gražiai ir tvarkingai surenku. Aš manau, kad jie neturi už ką ant manęs pykti. Archeologai jaučia pagarbą žmonių palaikams.

Prisimenu pirmą kartą, kai paėmiau žmogaus kaulus į rankas. Na, yra toks kažkoks jausmas, virpuliukas. Vėliau įpranti. Jeigu nėra labai svarbu, mes palaikų ir neliečiame.

Tikite istorijomis, kai archeologams, iškasusiems faraono kapą, atsitikdavo įvairios nelaimės?

Magijomis aš nelabai tikiu. Manau, kad tai yra fizikiniai reiškiniai,  spalvų sutirštinimas. Pati kelis košmarus sapnavau – prikroviau žmonių kaulų pilną sandėliuką, atidariau duris, jie ten visi man ant galvos išbiro ir aš nebežinau ką daryti. Tokius va esu sapnavus, tačiau nė vienas neatėjo ir nepasakė, kad aš kažką jam blogai padariau.

Kaip manote, ką apie mus, spręsdami iš radinių, galvos ateities archeologai?

Ateities archeologams labai pasiseks, nes jie turės daug rašytinės informacijos. Rasti bus elementarūs buities daiktai, kurie iliustruos mūsų kasdienį gyvenimą. Manau, po kelių šimtų metų jie ir teisingas išvadas darys, ir kažkur nugrybaus į šoną.

Ko jus išmokė šis darbas?

Organizacinių sugebėjimų reikia, ne tik kasti ir atpažinti kokio amžiaus šukė, bet ir darbininkus susiorganizuoti, kastuvus nusipirkti, leidimus visus gauti. Taip pat struktūrizuoto pareigingumo, planavimo, ką po ko daryti.

Darbas reikalauja daug kantrybės?

Taip. Viena iš mūsų gelžbetoninių taisyklių yra, kad atsidengus sluoksnį ir radus radinį, reikia jo neišlupti, o pažiūrėti kontekstą – kur jis yra, kokioje vietoje. Nekantrus gi lups iš karto, išraus urvelį, pažiūrės kas ten yra. Tada tu neteksi informacijos, kurioje vietoje tas daiktas buvo, o vieta daug ką pasako.

Archeologija praverčia kasdieniniame gyvenime?

Nebent žmogus daržininkas, tokiu atveju taisyklingas lysves moka pasidaryti (juokiasi). Aš tai nelabai mėgstu, man jau tos žemės gana ir darbe.

Patalpinta: Interviu, Naujienos