Naujos mitologijos nesunkiai įsitvirtina ir masinėje visuomenės sąmonėje. Pastebima, kad tokios mitologinės sistemos dažnai liečia politikos plotmę. Šiuos mitus noriai naudoja ir žiniasklaida, nes jie, viena vertus, leidžia pasiekti jau minėtą supaprastinimo efektą, o kita vertus – suteikia žurnalistiniam tekstui atpažįstamumą. Tačiau nereikia pamiršti, jog mitas nėra realybė, o žaisdamas su šiuolaikinėmis mitologinėmis konstrukcijomis žurnalistas iš esmės pataikauja skaitytojui (klausytojui, žiūrovui) bei skatina klaidingą ar angažuotą pasaulio suvokimą.

Ypatingą vietą šiuolaikiniai mitai užima valstybėse su nelaisva politine sistema (tokiose, kaip modernioji Rusija). Čia mitologinė sistema pati konstruoja „realybę“, o tiksliau – ji yra panaudojama virtualaus tam tikrų reikšmių pasaulio, kuriame siūloma gyvento tokios šalies visuomenei, konstravimui.

Prancūzų tyrinėtojas Raoulis Girardetas savo knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ (lietuvišką knygos vertimą 2007 metais išleido leidykla „Apostrofa“) išskiria keturis pagrindinius politinius mitus: Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus, Vienybės. Mitų pavadinimai iš esmės atskleidžia jų turinį. Svarbiausia gi yra tai, kad labai ryškų visų šių mitų pėdsaką galima pastebėti Rusijos visuomenei siūlomoje virtualybėje, t.y. propagandos kuriamoje „realybės“ versijoje.

Identifikuoti Rusijos prarastąjį Aukso amžių nėra sudėtinga. Geriausias indikatorius yra plačiai žinoma ir tūkstantį kartų žiniasklaidoje cituota Vladimiro Putino frazė apie tai, kad „Sovietų Sąjungos žlugimas tapo didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa“. Dabartinėje Rusijos žiniasklaidoje ir apskritai medijų kultūroje aktyviai formuojamas minėto Aukso amžiaus konstruktas. Sovietmetis romantizuojamas – geriausiu tokios romantizacijos pavyzdžiu galima būtų įvardinti Sočio olimpinių žaidynių atidarymą, o tiksliau – tą vaidinimo dalį, kuri buvo skirta sovietiniam Rusijos istorijos periodui. Šią vaidinimo dalį galima būtų pavadinti „sovietiniu romantizmu“. Šioje vaidinimo dalyje simboliškai buvo demonstruojama industrializacija bei praeito amžiaus šešto-septinto dešimtmečio vadinamojo Atodrėkio (Оттепель) laikotarpis, prasidėjęs po Asmenybės kulto nuvainikavimo.

Vienas iš šiuolaikinės Rusijos mitologijos sistemos stulpų yra teiginys, kad Rusija turi kitokį, savitą raidos kelią (dėl to Vakarų siūlomi modeliai jai netinka), o aplink esantys priešai (tas pats Vakarų pasaulis) rezga sąmokslą, kad nustumtų ją nuo to kelio.

Suprantama, kad su Aukso amžiaus konstrukcija prastai dera kruvinos represijos, kuriais ypač pasižymėjo Stalino valdymo laikotarpis. Dėl šios priežasties minėtus dramatiškus istorinius įvykius bandoma nutylėti, sumenkinti, ar „paaiškinti“, o tiksliau – pateisinti. Dažniausiai pasirenkami teiginiai, kad ketvirto-penkto dešimtmečio represijas sąlygojo „istorinė būtinybė“, o Stalinas buvo ne kruvinas diktatorius, bet „efektyvus vadybininkas“, sugebėjęs modernizuoti atsilikusią, agrarinę valstybę. Kartais Staliną bandoma apginti ir teiginiais, kad jis iš tikrųjų nežinojo apie vykdomas represijas, jog dėl jų buvo kalta jo aplinka – tačiau tokie argumentai yra ypač menkaverčiai, nes egzistuoja paties Sovietų Sąjungos vadovo ranka pasirašyti mirties nuosprendžiai. Bet tai iš esmės netrukdo formuotis Aukso amžiaus mitologijai, nes moderni mitinė sistema savo naratyvui panaudoja tik tinkamus – naratyvo konstrukcijai nepavojingus – pasakojimus. Aukso amžiaus mito pagrindas šiuo atveju yra tai, kad Sovietų Sąjunga buvo „galinga valstybė, kurią visi pasaulyje gerbė“ (tai yra esminė šio mito idėja).

Gelbėtojo mitas realizuojamas Rusijoje per jos vadovo V. Putino pozicionavimą. Gimti šiam mitui irgi buvo nesunku, nes 2000 metais aukščiausiame šalies poste V. Putinas pakeitė pasiligojusį, jau nelabai populiarų Borisą Jelciną. Pirmajam Rusijos prezidentui tekdavo tapti ir pajuokos objektu – teigiama, kad 1994 metais jis net kelias valandas nesugebėjo išlipti iš lėktuvo Airijoje ir susitikti su šios šalies oficialiais pareigūnais, nes buvo girtas. Be to B. Jelcino vardas asociavosi su Sovietų Sąjungos žlugimu, neišsipildžiusiais lūkesčiais dėl naujo gyvenimo demokratinėje Rusijoje, iš esmės pralaimėtu Pirmuoju Čečėnijos karu ir panašiai. Pirmojo Rusijos prezidento fone V. Putinas atrodė kaip jaunas, veržlus lyderis. Galima priminti, kad naują Rusijos vadovą 2000 metais palankiai priėmė tiek politinis šalies elitas, tiek užsienio politikai, tiek visuomenė. Žinoma, kiekviena iš paminėtų kategorijų turėjo savų motyvų – tuometinis Rusijos politinis elitas nevertino V. Putino rimtai, manė, kad jis gali tapti parankiu ir sukalbamu B. Jelcino pakaitalu; užsienio politikai patikėjo V. Putino žodžiais apie demokratinės Rusijos raidos tęstinumą; visuomenė pamatė ryžtingą lyderį, dėl kurio elgesio tarptautiniuose susitikimuose neteks raudonuoti. Taip pat vertėtų priminti, kad laimėti rinkimus V. Putinui padėjo ir pradėtas Antrasis Čečėnijos karas, kuris iš vienos pusės po ankstesnio faktinio pralaimėjimo leido Rusijos ginkluotoms pajėgoms siekti revanšo, o iš kitos pademonstravo, kad į aukščiausią šalies postą atėjo ryžtingas politikas, galintis išgelbėti šalį, t.y. sugrąžinti ją į Aukso amžių.

Šalia Gelbėtojo mito atsiranda ir Vienybės mitas, nes Gelbėtojo asmenybė tokiose mitologinėse sistemose yra ašis, aplink kurią vienijasi visuomenė. Panaši technologija buvo išbandyta dar 1996 metais, kai rinkėjai buvo konsoliduojami tam, kad palaikytų prezidento rinkimuose B. Jelciną. Anuomet šis kandidatas irgi buvo pozicionuojamas, kaip Gelbėtojas, kuris gelbėjo šalį nuo galimo komunistinio revanšo (pagrindiniu B. Jelcino konkurentų tuose rinkimuose buvo Komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas). Tada rinkėjai irgi buvo įtikinėjami susivienyti, palaikydami B. Jelciną, kad aukščiausio šalies posto neužimtų komunistas, kuris temps Rusiją atgal į praeitį (anuomet sovietmetis dar nebuvo pozicionuojamas kaip neginčijamas Aukso amžius).

Ankščiau ar vėliau Rusijos žiniasklaidai bus labai gėda dėl to, jog ji dalyvavo mitologinio naratyvo sukūrime ir skleidime, tačiau tokie laikai ateis tik tada, kai toji mitologinė sistema taps istorija.

Tačiau Vienybės mitas gali būti interpretuojamas ir kiek kitaip. Kitokį realizavimą jis turi vadinamųjų tėvynainių politikos kontekste. 2008 metais savo agresiją prieš Gruziją Pietų Osetijoje Rusija pateisino būtinybe užtikrinti tėvynainių, kurie yra vieningo Rusų pasaulio dalis, saugumą. Panašiai argumentais buvo pateisinamas ir Krymo užgrobimas šių metų pavasarį. Ši tezė iš esmės buvo dar labiau išgryninta šiemetiniame V. Putino metiniame pranešime Federacijos tarybai, kuriame jis akcentavo, kad Krymas buvo ir išlieka „daugiaveidės, bet monolitinės rusų nacijos“ lopšiu (kas, matyt, pagal V. Putino logika turėtų panaikinti visus klausimus dėl minėto pusiasalio aneksijos).

Visą moderniosios Rusijos mitologijos pastatą nuo griūties saugo ir kitas – paskutinis – globalus mitas. Kalba eina apie Sąmokslą. Šis mitas padeda dar geriau, nei Vienybės mitas, mobilizuoti visuomenę. Vienas iš šiuolaikinės Rusijos mitologijos sistemos stulpų yra teiginys, kad Rusija turi kitokį, savitą raidos kelią (dėl to Vakarų siūlomi modeliai jai netinka), o aplink esantys priešai (tas pats Vakarų pasaulis) rezga sąmokslą, kad nustumtų ją nuo to kelio. Jau minėtame pranešime Federacijos tarybai V. Putinas tiesiogiai (bei labai nuspėjamai) apkaltino tokiais piktais kėslais JAV.

Sąmokslo teorijas mėgsta ir Rusijos propagandinės medijos. Galima priminti, kad vienoje iš savo laidų rusų „žurnalistas“ (kabutės panaudotos čia sąmoningai) Dmitrijus Kiseliovas paskelbė, jog bandymas atverti Ukrainai europinės integracijos kelią yra Švedijos, Lietuvos ir Lenkijos suokalbis, kurio šios trys valstybės nori atkeršyti Rusijai už dar XVIII amžiuje patirtus pralaimėjimus karuose. Apie tai visai rimtai buvo kalbama iš televizoriaus ekrano.

Tad esminė išvada būtų ta, jog šiandieninėje Rusijoje naujoji politinė mitologija yra kuriama aukščiausiu lygiu, tačiau jos elementų skleidimui ir palaikymui nuspėjamai naudojami žiniasklaidos kanalai, kurie ir patys noriai palaiko tokį žaidimą. Ankščiau ar vėliau Rusijos žiniasklaidai bus labai gėda dėl to, jog ji dalyvavo minėto mitologinio naratyvo sukūrime ir skleidime, tačiau tokie laikai greičiausiai ateis tik tada, kai visa aprašyta mitologinė sistema nustos būti modernybės dalimi ir pavirs istorija.

Susiję

Nuomonės riteriai

LRT siekia finansinės laisvės

Ar gali rajono meras turėti savo laikraštį?