Lietuvos mamos atostogauja per ilgai?
Seime gruodį patvirtintas 2015 m. „Sodros“ biudžetas – į prieškrizinį lygį grąžinamos ligos ir nedarbo išmokos, tačiau motinystės (tėvystės) pašalpų grąžinimas nebuvo net planuotas. Todėl kyla klausimas, ar Lietuva nori ir gali pasirūpinti jauna šeima, juolab, kad ir pati pašalpų praktika jau kelia abejonių.
Anot L. Vengalės Dits, ilgai atostogaudamos mamos pralaimi darbo rinkos kovas. Tai lemia ir mažesnes karjeros galimybes, ir žemesnį atlyginimą ateityje. Siekdami skatinti gimstamumą Lietuvos politikai pasirinko kitose šalyse retai taikomą metodą – suteikti motinoms ilgas vaiko priežiūros atostogas, kurios gali būti apmokamos net iki dviejų metų. Mūsų artimiausi kaimynai latviai analogiškas atostogas apmoka tik 16 savaičių, lenkai – 18 savaičių. Viena vertus, tokia Lietuvos politika yra visuomenėje aktyviai remiama, kita vertus, atidžiau išnagrinėjus tokią strategiją, aiškėja iš čia kylančios problemos. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Laima Vengalė-Dits teigia, kad ši sistema atsisuko prieš pačias moteris, nes kenkia jų darbiniams įgūdžiams.
Tuo tarpu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Moterų centro pirmininkė Irena Petraitienė mano, kad jei valstybė geba mokėti išmokas, motinos turi tuo naudotis, nes visuomenei naudingiausia, kai vaikus augina jų motinos, ir iš tiesų Lietuvoje virš 90 proc. atvejų šias atostogas renkasi vaiko motina. Tik kyla problema, ar galima sau leisti rinktis lengviausią pašalpų kelią ir neatsižvelgti į pasaulinius darbo rinkos pokyčius. Juolab, kad dabar Lietuvoje skiriama motinystės (tėvystės) pašalpa, pasak specialistės, yra per maža.
Taigi apie šią situaciją kalbamės su L. Vengale-Dits, kuri turi 15 metų patirtį, tiriant diskriminacijos grėsmes Lietuvoje, ir su Irena Petraitiene, kuri rūpinasi Lietuvos moterų darbo rinkos gerovės užtikrinimu.
Ar racionalu ilgai atitraukti moterį dėl gimusio vaiko iš darbo rinkos?
I.P. Kiekviena situacija turi dvi puses. Viena vertus, galbūt ir neracionalu, kadangi moteris pasitraukia iš darbo rinkos. Nieko nėra pastovaus ir po tų dviejų metų viskas labai pasikeičia: technologijos, darbo santykiai. Bet yra kita medalio pusė, mes auginame visuomenę Lietuvai ir kuo ilgiau mama būna su vaiku, tuo šeimai ir ypač vaikui yra geriau. Todėl nežinau, ar galima dėti pliusą tarp tų dviejų dalykų.
L.V.D. Įstatyminė nuostata Lietuvoje iš vienos pusės yra gera, nes ji skatina gimstamumą. Bet tai nėra geriausia priemonė ir reikėtų imti kitų valstybių pavyzdį, yra kitokių priemonių gimstamumui didinti: socialinė rūpyba, vaikų darželių politika, savivaldybių teikiamos privilegijos šeimoms su mažamečiais, geresnės sąlygos auklių samdymui. Taikomos įvairios priemonės, kad motinai nereikėtų atitrūkti iš darbo rinkos. Lietuvoje moteris yra verčiama nedirbti, nes sunku patekti į darželį, privatūs darželiai ir auklių samdymas yra brangus, ne kiekvienas gali sau leisti, todėl moteris namie prižiūri vaiką ir atitrūksta iš darbo rinkos. Buvimas ilgose atostogose vėliau įvairiomis kryptimis atsisuka prieš pačią moterį.
Kokiu būtent būdu pakenkia moteriai šios atostogos?
L.V.D. Prarandami darbiniai įgūdžiai, sunku integruotis atgal į darbą. Reikia įdėti daug pastangų, kad grįžusi į darbą ji būtų lygiavertė su kitais darbuotojais. Skundų tyrimų rezultatai rodo, kad ilgalaikis buvimas namuose daro neigiamą įtaką moters kvalifikacijai. Pavyzdžiui, dėstytojams kas 5 metus yra vykdoma jų atestacija, po kurių yra vertinama, kiek buvo nuveikta. Po 2-3 metų praleistų namuose, žinoma, kad moteris darbo srityje nieko nenuveikė ir todėl surenka žymiai mažiau balų nei kiti. Mes (aut. pastaba – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) siūlėme keisti šią ydingą tvarką ir tą laikotarpį, kada moteris nedalyvavo aktyvioje veikloje, eliminuoti, o pasiekimus įvertinti praktiškai dirbtam laikui.
Ar pastebite darbo rinkoje pokyčių, kurie kenktų Lietuvoje taikomai motinystės (tėvystės) sistemai?
I.P. Keičiasi darbo formos, daugiau galimybių moterims dirbti nuotoliniu būdu namuose. Tik kitas klausimas, ar visos moterys tuo naudojasi, nes jeigu tu turi mažametį vaiką ir tau niekas nepadeda, tai nuotolinis darbas namie nėra įmanomas. Moteris iš viso nieko negali padaryti, nes privalo vaiką kažkur atiduoti, ar auklei, ar į darželį, ar giminėms, kad galėtų deramai atlikti savo tiesioginį darbą.
L.V.D. Šiandien viskas labai sparčiai keičiasi: technologijos, teisės aktai, reglamentavimas tam tikrų dalykų ir srities. Problema, kad sėdėdama namie, moteris neturi laiko gilintis, kas keičiasi. Ji grįžta į darbą, o čia viskas yra jau pažengę ir jai reikia iš naujo mokytis. Kaip mokykloje ar universitete praleidus pamokas, tada reikia labai greitai pasivyti pačiam, dėti didelį indėlį, kad galėtum neatitrūkti ir išlaikyti egzaminus. Manau, po vaiko priežiūros atostogų situacija yra tokia pati. Žinių nebelieka, patirtis, bendravimo ir kiti įgūdžiai yra prarandami, kontaktai su išoriniais asmenimis, kurie buvo užmegzti, taip pat prarandami. Atsiranda kiti asmenys, kurie tampa labiau reikalingi, nes tave per tuos metus pamiršta. Čia vis tik yra konkurencija ir moteris joje pralaimi.
I. Petraitienė: „Mes auginame visuomenę Lietuvai ir kuo ilgiau mama būna su vaiku, tuo šeimai yra geriau.“
Ką manote apie tokių šalių kaip Latvija, Vokietija praktiką, kai moterys į darbą grįžta jau po 3 mėnesių? Gal jų naudojama sistema būtų labiau pritaikoma ir naudinga šiuolaikinėje visuomenėje Lietuvoje?
I.P. Mes jau tikrai negalime žygiuoti atgal. Mes taip pažengę į priekį, daug yra suteikta vaiko priežiūros atostogų, laikotarpis yra ganėtinai ilgas ir apmokamas, gali rinktis dalinai apmokamas, tai yra tikrai labai pažangu. Man atrodo, kad tiek Latvijai, tiek Estijai, tiek JAV dar toli iki Lietuvos. Bet jei Lietuvoje būtų naudojamos kitos priemonės, pavyzdžiui, dirbama pusė dienos, būtų geriau. Tada mama ir vaiką prižiūrėtų ir neatitrūktų nuo darbo. Tai būtų labai gera sistema, deja, mes tokių socialinių sąlygų, kokias turi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, dar neturime.
Ar gali pačios įmonės kaip nors skatinti savo darbuotojus neimti tokių ilgų atostogų?
L.V.D. Pirmiausiai reikėtų keisti įstatymus (aut. pastaba – motinystės (tėvystės) atostogas reguliuoja Darbo kodeksas ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas), įmonės pačios nieko negalėtų padaryti. Lietuvoje yra bene pačios ilgiausios atostogos visoje ES ir labai gerai apmokamos. Tačiau kitos valstybės yra numačiusios kitas programas. Vokietijoje moteris anksti grįžta į darbą, bet jai yra sukuriama valstybės paramos sistema, kuri leidžia motinai be streso grįžti į darbą ir nesijaudinti dėl vaiko. Sukuriama palanki aplinka šeimai ir darbui organizuoti. Lietuva ėjo kitu keliu, pasirinko, kad būtų mokamos dideles pašalpos (aut. pastaba – pirmus metus mokama 100 proc., jei pasirenkamos vienerių metų vaiko priežiūros atostogas; arba pirmus – 70 proc., antrus – 40 proc., kai pasirenkamos dviejų metų vaiko priežiūros atostogos, galima pasirinkti ir trečius metus, tačiau jie jau nėra apmokami). Tada jau yra aišku, kad bent tuos vienerius metus reikia išbūti vaiko priežiūros atostogose. Aišku, yra galimybė keisti šią ydingą sistemą, kitų šalių patirtis, manau, yra žymiai geresnė. Moteris praranda mažiau nei Lietuvoje nedirbdama, nes naikinamos darbo vietos, darbdavys per tą laiką suvokia, kad iš viso nebereikia buvusios darbuotojos, kad galima išsisukti, išsiversti, pakeisti. Tiesiog gyvenimas verčia keisti požiūrį ir aplinkybės tampa nepalankios. Darbdaviai patys nieko negali keisti, jei moteris gali naudotis tokiomis atostogomis, tai ji ir naudosis.
Koks galimas mūsų visuomenės požiūris, kai moteris palieka vaiką priežiūrai kitiems, o pati kuo greičiau grįžta į darbą?
I.P. Manyčiau, kad kiekviena mama ieško geriausių išeičių. O kaip būdavo anksčiau, kai mamos vaikus atiduodavo metų laiko! Dabar jeigu mama turi galimybę rinktis, ar seneliai žiūrės, ar tėtis žiūrės, ar ji žiūrės, tai nėra blogiausias variantas.
L.V.D. Mano aplinkoje moterys grįžta po metų laiko, sako, kad pačios jaučiasi daug prarandančios, izoliuotos, degradavusios sėdėdamos namie. Atitrūksti, tampi nebeįdomus ir nereikalingas. Įvairių moterų yra ir negali sakyti, kad visoms patinka ar nepatinka. Kai kurios jaučiasi labai gerai sėdėdamos namie ir prižiūrėdamos vaikus, kitos yra veiklios, joms tai nepatinka. Tad nežinau, kurių moterų yra daugiau Lietuvoje. Sunku pasakyti, nes tai yra individualu.
Darbo inspekcijos specialistai tvirtina, kad dažniausia teisinė problema, kai moteris grįžusi po atostogų randa uždarytą įmonę. Tai parodo, kad moteris per vaiko priežiūros atostogas būna tokia nutolusi nuo darbo, kad net nežino apie savo darbovietes svarbiausius įvykius. Kaip vertinate tokį moters atotrūkį nuo darbo, ar tai yra naudinga jai?
I.P. Taip, ji užsidaro namuose. Žiūrint kokio dydžio įmonė, gal jei nėra didelė, nėra galimybės pasitikrinti, nebendrauja su kolektyvu. Dažnai būna, kad darbo vieta yra, bet vadovas šiurkščiai, grubiai pasako, kad tavo kvalifikacija netenkina ir tu turi ieškotis darbo kitur. Turėjome tokių atvejų ir diskutavome Seime, kad vis dėlto ir pagal Darbo kodeksą, ir pagal valstybės tarnybos įstatymą, moteriai priklauso grįžti į tą pačią darbo vietą. Moteriai reikia būti labai tvirtai. Galų gale reikia turėti už savęs užnugarį.
L.V.D. Sunku įsivaizduoti, kad moteris galėjo taip nesidomėti savo buvusia darboviete. Gali būti, kad ji matė tą situaciją, bet nieko pakeisti negalėjo, todėl laukė atostogų pabaigos ir tada jau kreipėsi pagalbos, o įmonės likvidavimo atveju moteris praranda jai garantuotą darbo vietą.
Koks yra skirtumas kai kalbame apie skirtingas profesijas, pavyzdžiui, parduotuvės kasininkės ir padalinio vadovės?
L.V.D. Kuo užima aukštesnes pareigas, kur reikia daugiau žinių, kvalifikacijos, tuo bus sunkiau integruotis. Jeigu, pavyzdžiui, kasininko darbas yra daugiau primityvus, tai ji atitinkamai ir žinių mažiau praras būdama atostogose. Tuo tarpu įmonės finansininkė iš esmės turi žinoti daugiau, todėl ji analogiškai ir praras žymiai daugiau. Kuo aukštesnes pareigas užimi, kuo daugiau įgūdžių, žinių, patirties turi, tuo daugiau ir prarandi nebūdama darbe.
L. Vengalė-Dits: „Kuo aukštesnes pareigas užimi, kuo daugiau įgūdžių, žinių, patirties turi, tuo daugiau ir prarandi nebūdama darbe.“
Atlikti tyrimų rezultatai rodo, kad tik 52 proc. moterų grįžo į tą patį darbą, jei dirbo privačiame sektoriuje, ir net 90 proc. grįžo, jei dirbo valstybiniame sektoriuje. Kas lemia tokį didelį skirtumą?
L.V.D. Valstybiniame sektoriuje viskas yra labiau apibrėžta ir imti naikinti etatus ar pareigybes nėra taip paprasta, čia darbdavys jaučia didesnę atsakomybę. Privačiame sektoriuje jis yra pats sau šeimininkas ir savininkas, žiūri kaip geriau verslą vystyti, pelną gauti ir mažiau žiūri darbuotojo interesų, todėl aš tikiu, kad privačiame sektoriuje yra ženkliai daugiau anarchijos ir įstatymų nepaisymo. Ne tik dėl grįžimo į darbą po vaiko priežiūros atostogų, bet ir dėl darbo užmokesčio nustatymo.
Kaip privataus sektoriaus darbdaviui elgtis, kai po 2 atostogų metų moters anksčiau užimta darbo vieta tampa iš viso nebereikalinga?
L.V.D. Darbo kodekse nustatyta, kad nebūtinai po vaiko priežiūros atostogų turi grįžti tą pačia pareigybę, bet darbo užmokestis negali būti mažesnis nei buvo. Todėl darbdavys planuodamas verslą, kurdamas strategiją turi numatyti, kad yra įstatymai ir privalu jų paisyti. Tam jie ir kuriami, kad būtų ginami darbuotojų interesai, todėl nors verslas ir privatus direktorius negali daryti ką nori.
I.P. Įvairių situacijų yra. Nėra reikalinga ta pozicija, tai gal kita reikalinga, reikia kelti darbuotojo kvalifikaciją. Reikia tokių vadovų, kuriems rūpi ne tik pelnas, bet ir darbuotojas, jo socialinės garantijos, nes visą pelną ir sukuria dirbantis žmogus, tai į jį ir reikia investuoti. Gal atėjo jauna mama, pasitraukusi iš darbo rinkos, vadinasi, reikia jai suteikti galimybę pasimokyti, pakelti kvalifikaciją. Aš nemanau, kad iš karto reikia būti galvų kapotoju ir sakyti – laisva, nebedirbsi.
Ar yra numatytų kitokių priemonių, be ilgų vaiko priežiūros atostogų, kurios skatina gimstamumą Lietuvoje?
I.P. Nelabai jų yra. Kiekvienu atveju individualiai, pavyzdžiui, kolektyvinėse sutartyse gali būti numatyta už pirmą, antrą, trečią vaiką skirti pinigines lėšas. Dar auginant mažamečius vaikus yra skiriamos papildomos atostogos. Prieš krizę vaiko priežiūros atostogos buvo dar geriau apmokamos, čia tik krizė jas pakeitė – auksinis įstatymas buvo priimtas Lietuvoje.
Norite pasakyti, p. Irena, kad Lietuva šioje vietoje pirmauja ir net gali pasigirti prieš kitas valstybes?
I.P. Taip, aš manau, jei mes galime sau tai leisti, tai gerai. Tik šiandien atlyginimai nėra tokie, kokie buvo iki krizės, vangiai kompensuojamos sumažintos pensijos, todėl anksčiau vaiko priežiūrai skirtos didelės pašalpos dar negreitai bus atstatytos (aut. pastaba – pirmus metus jos siekė 100 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio, antrus – 85 proc.) Bet mes turime to siekti, anksčiau buvo geresnės sąlygos, tai kodėl dabar žmonės turi gyventi blogesnėmis. Iš tikrųjų tai daug duoda šeimai, mamai, vaikui. Ir ateityje mūsų visuomenė bus iš tikrųjų geresnė, nes kuo daugiau mažas žmogus auga su gėriu, tuo geriau visuomenei.
L. Vengalė-Dits: „Skundų tyrimų rezultatai rodo, kad ilgalaikis buvimas namuose daro neigiamą įtaką moters kvalifikacijai.“
Bet ar nėra taip, kad tas gėris tik atsisuka prieš mus? Valstybei nėra naudinga mokėti šių pašalpų, darbdaviui nėra naudinga ilgam išleisti moterį iš darbo, o pati moteris susiduria su daug problemų po ilgų atostogų. Gal šios sistemos kaina mums yra per didelė?
I.P. Žinot, jei atvirai pasakius, taip, bet yra daug kitaip manančių moterų. Aš esu dalyvavusi diskusijose su moterų nevyriausybių organizacijų atstovais, su Seimo nariais ir kartą aš tiesiog susipykau su viena moterimi iš nevyriausybinės organizacijos. Aišku, ji neturėjo šeimos, neturėjo vaikų ir ji nežino, ką reiškia auginti vaiką, auginti žmogų, sakykim, Lietuvai. Ji sakė, kad iš tikrųjų reikia, kad moteris trumpiau būtų vaiko priežiūros atostogose, daugiau save atiduotų visuomenei, darbui ir t.t. Taip pat mano ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas. Bet mano nuomonė skiriasi kardinaliai, aš už tai, kad mamos būtų su vaikais ilgiau, augintų juos kiek įmanoma ilgiau, o valstybė remtų, nes vėlgi pasikartosiu, tai yra mūsų ateitis.
Galima sakyti, kad Lietuvoje buvo nueita lengvesniu keliu, pasirinkta suteikti motinoms ilgas atostogas, bet gal tie pinigai, kurie yra išmokamai pašalpoms, turėtų geriau būti skiriami socialinės rūpybos gerinimui, darželių steigimui, skatinimui mamoms dirbti bent po pusę dienos ir panašiai?
I. P. Taip, aš tai palaikau, bet mes puikiai žinome, kokia Lietuvoje situacija su vaikų darželiais, ypač Vilniuje ir mes puikiai žinome, kokios vaikams prižiūrėti Lietuvoje yra galimybės: trūksta tiek valstybinių, tiek privačių darželių, seneliai dirbantys, kol kas situacija yra tokia, kokia yra.
Ir aš ne su visomis priemonėmis sutikčiau. Vienintelis būdas, jeigu keistume įstatymus, tai metus laiko pilnai vaiką vis vien prižiūrėtų mama, tėtis, ar seneliai. O vėliau, jei yra galimybė, dalinai dirbtų ir vaiką prižiūrėtų – tikrai labai gerai būtų. Bet nėra tiek darbo vietų, kad galima būtų rinktis, kai jų bus, tada jau bus gerai.
