Yra nemažai pavyzdžių, kurie rodo, kokį vaidmenį atskiri žodžiai gali atlikti ideologinėse ir propagandinėse kovose. Patogiai būtų remtis Rusijos propagandos atvejais, nes pastaruoju metu ši valstybė skiria daug jėgų ir lėšų įvairaus pobūdžio informacinių kovų batalijoms. Jos pastangos mūsų regione yra geriausiai matomos.

Lingvistinė ideologija

Galima priminti, kad po 2008 metų karo su Gruzija Pietų Osetijos teritorijoje Maskva paskubėjo apkaltinti Gruzijos pajėgas „Pietų Osetijos gyventojų genocidu“, nors vėliau šie kaltinimai nepasitvirtino. Rusijos propaganda apskritai mėgsta žodį „genocidas“, nes minėtas reiškinys dažniausiai asocijuojasi su Adolfo Hitlerio režimo nusikaltimais per Antrąjį Pasaulinį karą – masinėmis žydų žudynėmis ir pan. Šios sąvokos vartojimas leidžia Rusijos propagandai permesti savotišką ideologinį tiltą tarp chrestomatinio naratyvo apie „Sovietų Sąjungos kovą prieš nacizmą“ ir dabartinių įvykių. Minėtu atveju Gruzijai mestas kaltinimas genocidu, arba kitaip sakant – baisiu nusikaltimu žmogiškumui, iš vienos pusės buvo naudojamas kaip Rusijos kariuomenės dalyvavimo konflikte pateisinimas, o iš kitos padėjo suaktyvinti giluminius konceptus, susijusius su vadinamuoju Didžiuoju Tėvynės karu (panašiai ir šiais metais tiems patiems konceptams pajudinti ideologiniame puolime prieš Ukrainą iš Maskvos pusės skambėjo kaltinimai „antisemitizmu“, „rusakalbių Ukrainos gyventojų genocidu“, „fašizmo atgimimu“).

Vartojant vienus ar kitus šablonus, nesiaiškinant jų prigimties ir tikrųjų – dažniausiai, užslėptų – reikšmių, galima tapti aklu propagandos laidininku.

Tačiau galbūt įdomesnis aspektas, susijęs su 2008 metų Rusijos ir Gruzijos konfliktu yra tas, kad po to, kai Maskva pripažino maištaujančių teritorijų – Pietų Osetijos ir Abchazijos – nepriklausomybę oficialioje viešoje kalboje buvo siekta surusinti ir gruziniški šių nepripažintų respublikų miestų pavadinimai (vietoje ankščiau vartotų – atspindinčių gruzinų kalbos tradiciją – „Сухуми“ ir „Цхинвали“ pradėti vartoti surusinti „Сухум“ ir „Цхинвал“). Iš esmės, tai leido simboliškai išplėšti šiuos toponimus iš Gruzijos lingvistinės paradigmos ir perkelti juos į Rusijos lingvistinę paradigmą.

Beje, panašios batalijos kilo ir dėl klausimo, kaip rusų kalboje turėtų būti rašomas Estijos sostinės vardas? Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu, atsižvelgus į tuometinės Estijos valdžios raginimą, rusų kalboje miesto pavadinimas Talinas buvo rašomas kaip „Таллинн“, kas iš esmės atitinka estų variantą. Tačiau vėliau, stipriai subjurus Rusijos ir Estijos santykiams, Rusijoje principingai nuspręsta, kad lingvistinė norma yra tik viena – kuri ir buvo vartojama sovietmečių – „Таллин“. Atrodytų, kad šiuo atveju ginčas yra vien iš lingvistikos sferos ir mažai liečia ideologiją. Tačiau apie tai, kad šis klausimas yra gilesnis byloja ir tas faktas, kad paaiškinimą, kaip rusiškai reikėtų rašyti Estijos sostinės pavadinimą galima aptikti, pavyzdžiui, oficialiame Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje.

Kitas panašus pavyzdys būtų iš karščiausių aktualijų – rusakalbiame interneto segmente atpažinti, kuriai ideologinei stovyklai – „imperinei“ ar „liberaliajai“ (pavadinimai kabutėse, nes šiuo atveju jie yra sąlyginiai) – priklauso vienas ar kitas asmuo galima pagal tai, kaip jis rašo – „на Украине“ ar „в Украине“ (abu pavyzdžiai verčiami kaip „Ukrainoje“). Reikalas tas, kad rusų kalboje ilgą laiką buvo vartojama forma „на Украине“, tačiau prielinksnis „на“ rodo, kad į Ukrainą šiuo atveju žiūrima tik kaip į teritoriją (analogija „на Кубани“), bet ne kaip į valstybę (palyginimui, „в Гане“, t.y. „Ganoje“). Dėl šios priežasties bei protestuodami prieš Rusijos propagandos bandymus kvestionuoti Ukrainos valstybingumą ar vaizduoti šią šalį kaip „failed state“, t.y. žlugusią valstybę – liberaliai nusiteikę rusų kalbos vartotojai šiandien renkasi formą „в Украине“, kuri yra ne tiek lingvistinė, kiek politinė.

Ne žvirblis

Lingvistinį propagandos aspektą parodo ir tai, kad tekste vartojami žodžiai ar sąvokos vienaip ar kitaip formuoja mūsų mąstymą. Šis procesas gali vykti ir nepastebimai, todėl, ypač kritinėse situacijose, būna svarbu vadinti daiktus tikraisiais vardais. Bet ir „tikrasis vardas“ šiuo atveju gali būti probleminiu klausimu. Pagal klasikinį pavyzdį, vieną ir tą patį asmenį galima pavadinti ir „žvalgu“, ir „šnipu“ – priklauso nuo požiūrio ir nuo to, kuri šalis – ar kurios naudai jis dirbo, ar prieš kurią jis veikė – vadina. Tokius pat žaidimus nesunku pamatyti ir tebevykstančios konfrontacijos Rytų Ukrainoje kontekste (bei ankstesniuose įvykiuose).

Tinkamas pavyzdys būtų kovo mėnesį Kryme, prieš pat šio pusiasalio aneksiją, pasirodę vadinamieji žalieji žmogeliukai. Tai buvo ginkluoti asmenys aprengti į karinę uniformą be skiriamųjų ženklų. Jie blokavo Ukrainos kariuomenės dalinius, provokavo juos konfliktui. Oficiali Maskvos propaganda teigė, kad šie asmenys yra Krymo gyventojai, sukilę prieš Kijeve „valdžią užgrobusią chuntą“, tačiau vėliau pripažinta, kad didžiąją dalį „žaliųjų žmogeliukų“ sudarė Rusijos kariuomenės kariai. Šių įvykių rezultatas visiems yra žinomas – Rusija užgrobė Krymą ir prijungė jį prie savo teritorijos.

Agresoriaus kaip „žaliųjų žmogeliukų“ (iš esmės – nežinia kas, ateiviai) apibūdinimas padėjo Rusijai įvykdyti šią įžūlią operaciją ir, ko gero, sutrukdė Ukrainai laiku ir adekvačiai sureaguoti (nors tai yra tik prielaida). Iš esmės – agresija nebuvo įvardinta kaip agresija, viešojoje erdvėje nenuskambėjo žodžiai – „priešo pajėgos“, „okupacinė kariuomenė“ ir pan. Apibrėžimas „žalieji žmogeliukai“ tapo Rusijos pajėgoms puikia maskuote – tai buvo kaip kamufliažas, tik ne fiziniame mūšio lauke, o informacinėje erdvėje. Pasyviai sutikusi su pasaka apie „žaliuosius žmogeliukus“ Ukraina psichologiškai pralaimėjo mūšį dėl Krymo ankščiau, nei prarado jį fiziškai.

Greitos informacijos laikais gana paprasta pagriebti pirmą pasitaikiusį, paplitusį apibrėžimą – „žalieji žmogeliukai“, pavyzdžiui, puikiai prigijo ir Lietuvos žiniasklaidoje.

Panašų žaidimą Rusija bandė žaisti ir Rytų Ukrainoje. Prieš Ukrainos pajėgas kovojantys asmenys vadinami „separatistais“ (bandant pavaizduoti įvykius, kaip Donecko ir Luhansko sričių „kovą dėl nepriklausomybės“), kovotojais (rus. „ополченцы“). Visa tai irgi yra maskuotė, už kurios bandoma paslėpti realius Maskvos interesus (neatsitiktinai tarp pirmų vadinamųjų „liaudies respublikų“ vadovų buvo žmonės tiesiogiai susiję su Rusija) bei strateginius veiksmus, kurie vis dažniau apibūdinami kaip hibridinis karas.

Dar vienas tokios propagandinės maskuotės pavyzdys būtų prieš Ukrainą kovojančių asmenų aprūpinimas, siunčiant į konflikto teritoriją vadinamuosius „humanitarinius konvojus“. Yra pagrįstų įtarimų, kad baltuose sunkvežimiuose, kurie laikas nuo laiko kerta Rusijos-Ukrainos sieną prastai kontroliuojamuose ruožuose vežama ne (arba – ne vien) humanitarinė pagalba karo veiksmų paliestų sričių gyventojams, bet ir ginkluotė vadinamųjų „liaudies respublikų“ pajėgoms.

Verta paminėti, kad tokio pobūdžio ideologinius karus priversta mokytis kariauti ir pati Ukraina. Šiuo atveju galbūt vieninteliu, tačiau labai svarbiu atsaku tapo apibūdinimas prieš Ukrainą kovojančių asmenų terminu „teroristai“ bei pozicionavimas visos karinės operacijos kaip „antiteroristinės“. Tai suteikė kovai Ukrainos rytuose tam tikrą apibrėžtumą ir legitimumą (pirmiausiai, Vakarų pasaulio akyse). Terorizmas yra rimtas XXI a. iššūkis, tad niekas neabejoja, kad su teroristais būtina kovoti.

Post scriptum

Visi šie pavyzdžiai pateikti čia ne atsitiktinai. Žodžiai yra ne tik propagandos instrumentas – jie yra ir daugelio žurnalistų duona. Greitos informacijos laikais gana paprasta pagriebti pirmą pasitaikiusį, paplitusį apibrėžimą – „žalieji žmogeliukai“, pavyzdžiui, puikiai prigijo ir Lietuvos žiniasklaidoje. Galbūt savaime tai nėra nei gėris, nei blogis, tačiau pagaunant ir vartojant vienus ar kitus šablonus (nesiaiškinant jų prigimties ir tikrųjų – dažniausiai, užslėptų – reikšmių) galima tapti aklu propagandos laidininku, nesąmoningu jos platintoju. Mūsų dienomis – aštrėjant geopolitinei situacijai regione – šis pavojus ypač stiprėja, tad visiems tikriems žurnalistams verta susimąstyti apie žodžius ir apibrėžimus, kuriuos jie vartoja savo tekstuose ar reportažuose.

Susiję

Ką skaitai – tą manai apie… imigrantus

Kodėl Seimas atrodo „kvailas“?

Naujoji Rusijos propaganda: primityvi, bet paveiki