Kai informacija pateikta tvarkingai ir išsamiai, sklinda iš kompetentingo asmens lūpų, kyla pagunda ją pateikti kaip faktą, bet šioje pagundoje žurnalistų tyko spąstai. Kokie pavojai kyla tokiose situacijose, paanalizuokime pagal du pavyzdžius: „Delfi“ straipsnį „A. Zuokas taborą išardyti nori už ES pinigus: čigonai merą palydėjo keiksmais“ ir „Klaipėdos“ verslo ir ekonomikos skilties straipsnį „LLRI pristatė mokesčių skaičiuoklę“.„Delfi“ straipsnis „A. Zuokas taborą išardyti nori už ES pinigus: čigonai merą palydėjo keiksmais“ gausiai naudoja politiko citatas (jų yra net šešios), organizuotų bendruomenių pasisakymus, o pabaigoje pateikia vieną statistinį faktą. „Klaipėdos“ verslo ir ekonomikos skilties straipsnis „LLRI pristatė mokesčių skaičiuoklę“ remiasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto – taikomųjų tyrimų ir lobizmo už mažesnį valstybės vaidmenį rinkoje organizacijos – paskelbta naujiena apie savo veiklą ir pateikia ją kaip ekonomikos naujieną. Šie straipsniai nėra prastesni už kitus, tiesiog jų temos yra jautrios ir kiekvieno šaltinio panaudojimas gali turėti plačių pasekmių formuojant visuomenės supratimą apie problemą ir neakivaizdžiai pasiūlant tam tikrą viešosios politikos sprendimą.

Statistika

Statistika patraukli, nes skamba moksliškai ir nenuginčijamai, be to, ji padeda matyti kontekstą, pagrindžia problemos svarbą. Tačiau statistikai interpretuoti esama keletas taisyklių, kurių žiniasklaida ne visada laikosi. Visų pirma, žiniasklaidoje laikoma, kad statistinės paklaidos apkrauna pranešimą nesuprantama moksline informacija. Bet žurnalistas, mokantis interpretuoti statistiką, galės priimti sprendimą, ar statistinė informacija verta skelbti, jei nežymūs svyravimai galbūt atsirado dėl paklaidos. Pavyzdžiui, jei reitingo padidėjimas pamečiui artimas paklaidai, nereikėtų skelbti, kad reitingas pasikeitė.

DELFI straipsnyje apie Kirtimų taboro neįteisintų pastatų nugriovimą paminima, kad jame gyvena 500 žmonių, cituojami dviejų romams atstovaujančių organizacijų atstovai. Tačiau neminima, kokia dalis Lietuvos ar Vilniaus romų gyvena tabore, o juk organizacijos yra Lietuvos romų, o ne taboro. Taip galima sudaryti klaidingą įspūdį, kad dauguma Vilniaus romų gyvena tabore. Nėra duomenų ir apie tabore esančius pastatus bei jų teisinį statusą, nors ši informacija yra labai svarbi. Daug tiksliau padėtis apžvelgiama „Lietuvos žinių“ straipsnyje „Romų vaikai svajoja būti teisininkais ir policininkais“, kuriame pasiklausta ekspertų, pačiame Kirtimų tabore dirbančių organizacijų nuomonės, kalbama apie valstybės politiką. Žinoma, šis straipsnis – analitinis, o ne naujienų, ir nepaisant to, kad naujienų žinutei nebūtinas toks išsamumas, kai kurie skaičiai ir dokumentų pavadinimai praverstų ir rengiant ją.

Atskiras statistikos porūšis – visokie reitingai ir indeksai. Dažnai žiniasklaidoje kopijuojama pranešimų spaudai informacija, o tada prašoma vietinių ekspertų bendrai ką nors pakomentuoti. Taip vyksta, kai paskelbiami tarptautinio PISA tyrimo apie mokinių gebėjimus rezultatai. Žurnalistai ekspertų prašo paspekuliuoti, kodėl Lietuvos rezultatai prasti, nors pačioje PISA ataskaitoje (ne pranešime spaudai) yra daug vertingos, nepelnytai ignoruojamos informacijos apie padėtį Lietuvoje: rodikliai skaidomi pagal socialinę padėtį ir pan. Kitaip tariant, ekspertai gali tai įžvelgti ir paminėti, bet, jei pačioje ataskaitoje jau yra duomenų, kaip mokinių rezultatai pasiskirsto pagal tėvų išsilavinimą arba knygų kiekio namuose rodiklį, kodėl tokios informacijos nenaudoti? Tada, radus neaiškių vietų, galima klausti ekspertų. Smulkios manipuliacijos formuluotėmis (kuo skiriasi „30 proc.“, „trys iš dešimties“ ir „beveik trečdalis“) vertos atskiros temos.

Žurnalistas, rašantis apie įvykius, gal ir nesiekia kryptingai formuoti visuomenės nuomonės, bet leidus politikui formuoti straipsnio struktūrą, to išvengti tampa neįmanoma.

Valdininkai ir politikai

Ar vadinamaisiais funkcionieriais (už tam tikrą politikos sritį atsakingais valdininkais arba politikais) verta pasitikėti kaip informacijos šaltiniais? Posakis „pasitikėk, bet patikrink“ čia labai tinkamas. Minėtame straipsnyje apie taborą Vilniaus meras Artūras Zuokas cituojamas net šešis kartus, nors vienas iš redaktorių, su kuriais man teko dirbti, liepdavo nenaudoti daugiau nei dviejų vieno šaltinio citatų, neleisti vienam šaltiniui užgožti kitų.

Valdininkai geriausiai žino savo įstaigos strategiją, planus. Tačiau žurnalisto pareiga – kiek įmanoma tikrinti jų teiginius. Šiuo atveju A.Zuokas pažadėjo siekti ES paramos iškeldinti taboro romams į socialinį būstą. Patikrinti, ką iš tiesų daro savivaldybė ir kiek tam skiriama lėšų, galima tokiuose dokumentuose kaip Vilniaus romų bendruomenės ir šalia taboro esančių teritorijų priežiūros ir saugumo užtikrinimo bei romų segregacijos mažinimo 2005-2010 metų programa. Pasibaigus šiai, nauja nebuvo priimta. Kaip matome šioje programoje, socialiniam būstui papildomų lėšų nenumatyta. Gal po to gauta ES parama padėjo padėtį pakeisti? Tačiau 2007-2013 m. laikotarpiu Vilniaus savivaldybė nepateikė projektų, susijusių su romais, – tai buvo galima patikrinti tinklalapyje esparama.lt.

Šio finansinio laikotarpio ES struktūrinių investicijų (šios lėšos nebevadinamos parama) paraiškas ir projektus galima peržiūrėti esinvesticijos.lt. Nieko iš savivaldybės apie romus. Meras mini „specialią programą“. Gal tai nesusiję su struktūriniais fondais? Rasti ES finansuojamas priemones romams taip pat nesunku: http://ec.europa.eu/justice/discrimination/projects/. ES finansuoja institucijų keitimąsi praktika ir duomenų rinkimą, taip pat remia skėtines nevyriausybines organizacijas, įskaitant romų. O štai būsto specialios programos nėra – šis prioritetas turi atsirasti nacionalinėse romų integracijos programose. Grįžtame į struktūrinius fondus, vyriausybės ir savivaldybių lėšas. A.Zuokas, kalbėdamas apie specialią programą, tikriausiai ilgėjosi pasibaigusios „EQUAL“ programos. Patikrinus vos kelis institucinius šaltinius, galima skaitytojams pateikti daug adekvatesnį savivaldybės politikos vaizdą.

Žurnalistas, rašantis apie įvykius, gali nenorėti kryptingai formuoti visuomenės nuomonės apie romus, bet, leidus politikui formuoti straipsnio struktūrą (NVO tik „atsišaudo“, ekspertai, skirtingai nei „Lietuvos žinių” straipsnyje, nepasitelkti), taip nutinka. Meras sako, kad jau „tuoj tuoj“ kažką darys, nors nuo 2010 m. nieko nedaro, skirtingai nei ankstesnė taryba, kuri 2009 m. ėmėsi rengti taboro detalųjį planą. Mero citatos sudaro įspūdį, kad savivaldybė ieško sprendimų, bet iš tiesų netęsiami net pradėti procesai. Skaitytojai, neturėdami duomenų, gali pasiduoti iliuzijai, kad savivaldybė labai stengiasi, tik romai nežinia, ko nori.

Internetinė žiniasklaida suteikia daug galimybių skaidriau nurodyti informacijos šaltinius (naudoti nuorodas), bet dažniau atsitinka priešingai – sunku netgi atskirti straipsnį nuo pranešimo spaudai.

Suinteresuoti tyrėjai

Jų ataskaitos – tikras lobis: paprastai pateiktos, vizualiai malonios. Jų ekspertai – išsilavinę, kantrūs ir visada pasiruošę padėti. Turiu galvoje įvairių privačių ar pusiau privačių tyrimų centrų ir institutų, besispecializuojančių kokiu nors politikos klausimu, veiklą. Tokios organizacijos ne tik renka duomenis, bet ir rengia mokymus, seminarus, politikos rekomendacijas. Atsargiai! Lobistinių polinkių turinčių organizacijų informacija naudinga, bet aklai ja pasitikėti negalima.

Internetinė žiniasklaida suteikia daug galimybių skaidriau nurodyti informacijos šaltinius (naudoti nuorodas), bet dažniau atsitinka priešingai – sunku netgi atskirti straipsnį nuo pranešimo spaudai. Taip nutiko ir su „Klaipėdos“ straipsniu apie LLRI skaičiuoklę, kuriame – vien mažesnio rinkos reguliavimo lobizmu užsiimančio instituto pateikti teiginiai, bet cituojamas šaltinis – BNS naujienų tarnyba, o ne pranešimas spaudai ar spaudos konferencija. Skaitytojas gali susidaryti įspūdį, kad tai reportažas. Tačiau kritiškame reportaže būtų užduotas klausimas: kuo nauja skaičiuoklė, kurios spalvingas reklamas matėme transporto stotelėse, kitokia ir pranašesnė už Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Tax.lt skaičiuokles? Ką mano valstybinės institucijos: ar rekomenduoja naudoti nereguliuojamos rinkos lobistų parengtą skaičiuoklę?

Naudojantis privačių, akademinės etikos neįpareigotų institutų ir „smegenų centrų“informacija, pravartu kuo daugiau išsiaiškinti apie jos teikėją bei jo rėmėjus. Tai padės konkrečiu atveju nuspręsti, ar organizaciją reportaže traktuoti kaip lobistinę, ar kaip tiriamąją. Normalu, kad ekspertai turi pažiūras ir vertybes, bet žiniasklaidos vartotojai turi teisę žinoti, kas tokie jiems byloja. Rengiant reportažą, reikėtų pasidomėti ankstesne įstaigos veikla, santykiais su rėmėjais. Pavyzdžiui, žinant LLRI veiklą, nuspėjama, kad skaičiuoklė bus „suręsta“ taip, kad mokesčių atrodytų itin daug ir juos esą vertėtų mažinti. Aktuali tokią vienašališką poziciją papildanti informacija reportaže galėtų būti, kiek valstybė išleidžia draudimų nuo nelaimingų atsitikimų, nedarbo ir kitoms išmokoms, padalijus iš mokesčius mokančių darbuotojų skaičiaus.

Šaltinių ir teiginių tikrinimas nėra liguistas nepasitikėjimas. Jis parodo pagarbą publikai, suteikia jai daugiau galimybių atsirinkti, kaip susiformuoti nuomonę apie aptariamą reiškinį. Žurnalistas turi naudotis šaltiniais, kad papasakotų istoriją, o ne bėgti jiems iš paskos. Tikslumas, šaltinių patikrinimas ir gebėjimas įvardyti, kas yra konflikto ar problemos dalyviai, skiria žurnalistinį tekstą nuo viešojo sektoriaus, nevyriausybinės organizacijos ar lobistų pranešimo spaudai.

Susiję

„Mirtimi pasibaigusi meilė” arba „Jų meilė taip liepsnojo, kad sudegino juos pačius”

Naujoji žurnalistika: prašome vogti mūsų straipsnius

Antraščių smurtas ir romantika