Egzistuoti – tai priešintis, priešintis – tai egzistuoti
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Studentų mokslinė draugija (VU KF SMD) sezoną pradėjo žmogaus teisių gynėjo ir taikios rezistencijos aktyvisto iš Palestinos Mohammado Otamano (Mohammad Othaman) paskaita. Spalio 7-ąją svečias kalbėjo apie Artimųjų Rytų konfliktą Palestinoje, sieną, skiriančią Palestiną ir Izraelį, apie tai, kaip ši siena keičia ne tik daugybės žmonių, bet ir visos tautos gyvenimą. Susitikimas nuo pat pradžių buvo šiltas, svečias nelaukdamas prisijaukino publiką paraginęs laikyti jį draugu, o ne lektoriumi ar profesoriumi.
2002-aisiais savo veiklą pradėjęs M. Otamanas, jau daugiau nei dešimt metų užsiima taikia rezistencija, dalijasi informacija apie Palestinos okupaciją, tarptautinės teisės normų pažeidimus, karines agresijas su visu pasauliu. M. Otamanas į taikios rezistencijos judėjimą įsitraukė, kai jo gimtajame miestelyje Kalkijoje atsirado grėsmė, jog jo tėvų žemė – pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis – bus atimta.
Viskas prasidėjo šalyje ėmus statyti beveik 800 km ilgio, palei žaliąją liniją besidriekiančią sieną. Sienos aukštis svyruoja tarp 10–11 metrų, o uždaros teritorijos plotis, įskaitant spygliuotos vielos užtvarus, specialius kelius ir akylai saugomas tvoras, siekia kelis šimtus metrų. Tai – tarptautinės bendruomenės pripažinta riba tarp Izraelio ir Palestinos. Šios sienos statybos atima iš piliečių dirbamą žemę, uždaro kelius, tokiu būdu kurstydamos konfliktus. Aktyvistams pasitelkus taikius protestus, sugebėta pasipriešinti ir pakreipti sienos statymo trajektoriją už Kalkijos ribų. Per keletą metų M. Otamano iniciatyva paplito kituose Vakarų Kranto miestuose.
Pasak Izraelio pareigūnų, siena praeitame dešimtmetyje padėjo suvaldyti palestiniečių sukilimą, Antrąją intifadą, apsisaugoti nuo teroristinių išpuolių bangos. Tačiau, kaip sakė svečias, „tai tik Izraelio priedanga, kuria norima parodyti pasauliui, kad saugumas įmanomas tik statant sienas, kurios izoliuoja kitus žmones“. Bet net ir pastačius sieną išpuoliai nesiliovė. „Tvora juk negali sustabdyti“, – pastebėjo M. Otamanas.
Nors Tarptautinis teismas 2004 m. pripažino, jog šios sienos statybos yra neteisėtos ir siena privalo būti išmontuota, niekas nepasikeitė iki šiol. Siena vis dar išliko diskusijų ir kritikos objektu. Dėl statinio kaimai ir miestai tapo atskirti. „Sienos statytojai rovė tūkstančius alyvmedžių, dėl pastatytos sienos ištisi kaimai neteko tiesioginio vandens šaltinio“, – pasakojo M. Otamanas. Dėl to prasidėjo mitingai, kuriuose dalyvavo visi: vyrai, moterys, vaikai ir seneliai.
Kadangi telkė piliečius prieš sienos statybas, M. Otamanas 2009 m. suimtas ir izoliuotas nuo visuomenės šešiems mėnesiams. Izoliacijos kameroje, kurioje buvo filmuojamas ir slegiamas tamsos, vyras prarado laiko nuovoką, o kartais naktimis girdėdavo sesers ar motinos balsus, manė, jog kliedi. Po pusmečio M. Otamaną paleido už užstatą. Aktyvistą atvežė prie patikros punkto tarp Jeruzalės ir Vakarų Kranto, išlaipino su visais lagaminais ir liepė dingti per tris minutes, kol pareigūnai nepersigalvojo. Kalėjimas jo nesustabdė, vyras ir toliau keliauja po pasaulį, neša žinią, siekdamas permainų, norėdamas parodyti pasauliui, kaip viena atskirties siena gali keisti gyvenimą tūkstančiams ar net visai tautai
Pasakodamas apie palestiniečių valstybės politinį vystymąsi, M. Otamanas teigė pritariantis politikų sprendimui suformuoti jungtinę vyriausybę iš organizacijų Fatah ir Hamas. Abi organizcijos – palestiniečių politinės partijos. Hamas kontroliuoja Gazos ruožą, o Fatah – Vakarų Krantą (kartu su jūros kranto siena bei oro erdve). Tarp šių organizacijų buvo užsiplieskęs konfliktas po rinkimų, vykusių 2006-aisiais. Dauguma piliečių išreiškė palaikymą Hamas, nes norėjo atsvaros Fatah grupuotei, įtartai korupcija. Gyventojai tikėjosi, jog situacija šalyje pasikeis, gyvenimas pagerės. Nors nemažai palestiniečių palaiko Hamas ideologiją, M. Otamanas sakė, jog jam ši nepriimtina. Jis grupuotės neremia, nemato priežasčių, dėl kurių galėtų pateisinti jos veiksmus (raketų leidimas, žmonių žudymas).
Pasak svečio, vertinant Izraelio ir Palestinos ginklavimosi pajėgumą, pastebima skirtumų. Palestina ginklais atsilieka nuo Izraelio. Daugelis Izraelio piliečių yra ginkluoti. Šioje šalyje kiekvienas pilietis privalo tarnauti kariuomenėje, pati valdžia aprūpina karius ginklais. Kaip sakė M. Otamanas, tai suprasti labiausiai padėtų skaičiai: „Reikia suskaičiuoti, kiek palestinos piliečių ir kiek izraeliečių žuvo antrosios intifados metu – skirtumas akivaizdus“. Išskirti būtų galima tankiai apgyvendintą Gazos ruožą ir Hamas objektus, esančius šalia gyvenamųjų zonų, šios teritorijos iš tiesų pasižymi ginkluote. Tiek 2000 metais, antrosios infados metu, tiek nesenų įvykių metu, žūva civiliai gyventojai. Situacija šiame regione pastaruoju metu yra be galo įtempta. Derybos dėl taikos, antskrydžiai, aviacijos smūgiai, demonstracijos už taiką, galiausiai paliaubos – tai dalykai, kuriais šiuo metu alsuoja regionas.
Susitikimo pabaigoje, M. Otamanas akcentavo, jog reikia imtis priemonių šiai problemai spręsti, ieškoti kompromiso, kitaip vieną dieną situacija pablogės, o galbūt prasidės ir trečioji intifada, kuri, tikėtina, gali tapti nekontroliuojama. Anot pranešėjo, vienintelė viltis išspręsti Izraelio-Palestinos konfliktą – sukurti ne dvi valstybes, o vieną, kurioje gyventų tiek žydai, tiek palestiniečiai.
Ir galiausiai, uždavus klausimą, ar M. Otamanas tiki, jog gali pakeisti esamą situaciją ar net pasaulį, jis nė kiek nesuabejojęs atsakė: „Aš iš tikrųjų žinau ir tikiu, jog galiu pakeisti šį pasaulį, kovodamas už žmogaus teises bei dalindamasis savo istorija su kitais“.