Kai vedi laidą, pavadintą „Mes, moterys“
Leiskite pradėti nuo atsakymo į pasvarstymus žmonių, išgirdusių, jog vedu laidą „Mes, moterys”: ne, nesijaučiu atsakinga dėl to, kad Lietuvoje nėra laidos „Mes, vyrai”. Ir taip – labai laukčiau laidos „Moterys – tai mes“, kurią rengti žadėjo vienas kolega, vyras. Bet ši laida irgi neatsirado. Matyt, kai kurios geros idėjos dar laukia, kol kas nors pagaus jas ore.
Kai tokia laida yra visuomeniniame radijuje, jos turiniui įtakos nedaro reklamos skyrius ir reitingai nėra vienintelis programos išlikimo garantas. Deja, ir man neteko pirmajai pačiupti idėjos apie radijo laidą moterims, kurioje nedominuotų grožio, virtuvės ir vaikų auginimo temos. Nors ambicijų turėjau: jau per stojamąjį į žurnalistiką pasisakiau, kad domiuosi feminizmu (egzamino komisijos nariai oriai paprašė paminėti bent porą feminisčių be Aušrinės Marijos Pavilionienės ir greit pakeitė klausimą, nes aš pradėjau vardinti, o jie, matyt, nežinojo nė vieno kito vardo).
Visai be mano žinios laida „Mes, moterys“ jau buvo sukurta, Lietuvos radijo eteryje nuo 2001 m. transliuota sekmadienio rytais ir dar kurią nors darbo dieną popiet. Poetiškai kalbant, iki mūsų susitikimo ji jau kelerius metus gyveno savo gyvenimą su savo pavadinimu.
Jis, keičiantis vedėjoms, liko, ir kelia ne tik šio teksto pradžioje paminėtų klausimų, bet gali klaidinti ar tiesiog juokinti. Amžinas klausimas ir tas, apie ką turėtų būti kalbama visuomeninio transliuotojo laidoje, kurios pavadinime yra žodis „moteris“. Ar gerai, kad joje žmonija neskirstoma į „stipriąją“, „dailiąją“ lytį ir nepataikiusius į teisingą kelią? Ar gerai, kad žmogus, pavartojęs žodį „moteriškumas“ ar „vyriškumas“ dažnai prašomas jį paaiškinti plačiau, o laidos šaukinys – ne visai rišlus sakinys: „Laida „Mes, moterys“– kad būtum savimi“? Kodėl vieną savaitę pašnekėjus lyčių lygybės aktyvistei, kitoje koks nors vyras ar moteris pyksta, kad lyčių lygybės idėja yra kvailas Europos Sąjungos konstruktas?
Pradėkime nuo istorinio konteksto. Kai Lietuvos radijuje atsiranda laida „Mes, moterys“, Lietuvoje vis garsiau skamba žodžiai kaip „diskriminacija dėl lyties“, „moters pasirinkimas“, universitetuose jau pradeda veikti Moterų studijų centrai, o Aušrinė Marija Pavilionienė ir televizijos žiūrovams „Bobų vasaros“ laidose aiškina, kad mušti žmonas nėra meilės ženklas (cituoju iš atminties, pati dar buvau moksleivė). Lietuvos radijo Antrojoje programoje jau transliuota istorikių Dalios Leinartės ir Dalios Praspaliauskienės laida „Praeities pėdos“, kurioje daug kalbėta ir moterų teisių temomis.
Būtent tada dvi Lietuvos radijo pirmosios programos žurnalistės Giedrė Maksimaitytė ir Dalia Jankaitytė ima planuoti laidą, kurioje bus kalbama ir apie madą, ir – labai retai – horoskopus, bet vis dėl to dažniausiai skambės veikliomis vadinamų moterų balsai ir progresyviomis laikomos idėjos. Tarkime, kad vyrai gali eiti tėvystės atostogų. Kolegės yra pasakojusios, kad naujų laidų idėjas priimdavusiai arba atmesdavusiai komisijai kilo abejonių. „Kaip mano sūnus susiras normalią žmoną, jei bus tokių laidų“, – susiėmė už galvos viena komisijos narė. Bet ir laida atsirado, ir, kaip rašė laikraščiai, po kelerių metų minėtasis jaunikaitis rado su kuo tuoktis. O laidos pradininkės lygino, kad jei šiais laikais gana įprasta girdėti verslininkes, bankininkes, politologes, komentuojančias karščiausias aktualijas, tada visur dominuodavo ekspertai vyrai. Šioje, keičiantis vedėjoms ir reporterėms, laidoje buvo priešingai.
Atskirtis tarp moterų ir vyrų visuomenės lyderių nebėra tokia ryški. Moterys vis dažniau primena, kad už tą patį darbą nusipelno tokio pat atlyginimo, kokį gauna vyrai. Kad smurtas šeimose yra problema, gali būti šaukiama ir klausomiausiu eterio laiku naujienų laidose (ir šaukia nebe tik moterų organizacijų atstovės ar Švedijoje pabuvęs policininkas). Tad gal panašių laidų nebereikia? Iš dalies – nebe. Temas, kurios turi rūpėti visiems, ir geriausia aptarti be rubrikų „moterims“. Kita vertus, yra ir žmogaus teisių, ir sveikatos, asmeninio gyvenimo, ir darbo rinkos klausimų, kuriuos dažniau užduoda moterys. Yra situacijų, kai skirtingų lyčių atstovų patirtis skiriasi, ir įdomu aptarti, kas tuos skirtumus lemia ir kodėl. Kai turi laiko kalbėtis ramiu tonu ir pateikti daugiau nei penkis klausimus, kartais pavyksta rasti ir bendrų taškų tarp visiškai skirtingomis vertybėmis besivadovaujančių, bet atvirai nusiteikusių žmonių pozicijų.
Atsimenu ir vieną atvejį, kai žmogus kategoriškai atsisakė duoti interviu „Mes, moterys“. Nes „jūs tikriausiai norite, kad vyrai pradėtų gimdyti“. Tokią išvadą padarė vienas istorikas, kai paklausiau jo, kaip istorijos mokslas pasikeitė į jį dirbti atėjus daugiau moterų.
Žinoma, „klausimai, kuriais moterys kalbasi dažniau“ – neapibrėžtas darinys. „Kam transliuojat šitą vienišų moterų laidą“ ir „och, tas supermamyčių klubas“. „Kokios jūs moterys, rūkot, geriat“ ir „kaip puiku, kad čia dar ne Švedija, lietuvės normalios žmonos ir mamos“. „Dar viena nuspėjama bobiška laida“ ir „kalbindama lesbietes jūs kasatės po visuomenės pamatais“. Klausytojų nuomonių ir apie moteris, ir pačią laidą yra įvairiausių.
Atsimenu ir vieną atvejį, kai žmogus kategoriškai atsisakė duoti interviu „Mes, moterys“. Nes „jūs tikriausiai norite, kad vyrai pradėtų gimdyti“. Tokią išvadą padarė vienas istorikas, kai paklausiau jo, kaip istorijos mokslas pasikeitė į jį dirbti atėjus daugiau moterų. Tačiau tada radau jo kolegų ir kolegių, kurių panašūs klausimai neerzina.
Kai tokia laida yra visuomeniniame radijuje, jos turiniui įtakos nedaro reklamos skyrius ir reitingai nėra vienintelis programos išlikimo garantas. Tad pokalbių tono nereikia derinti prie kosmetikos reklamų stiliaus, dirbtinių skandalų irgi niekas nepasigenda – tai tikrai geros aplinkybės.
Vienas iš keblių dalykų rengiant laidą, kurioje vis minimi žodžiai „moteris“, „vyras“, „pasirinkimas“, „santykiai“, yra tai, kad dalis temų intymios ir tikrai susijusios su pasaulėžiūra. Žymiai dažniau rengiant kokią politinę ar ekonominę laidą žmonės domisi: gerai, o kaip tu? Kaip tavo šeima? Kas dažniau gamina valgyti? Darytumeisi abortą? Jei ne įjungus mikrofoną, tai prieš tai ar po to ir laidos dalyviai bando spręsti, ar tu su jais, ar prieš juos. Mažoje šalyje dar pradeda suktis pažinčių, simpatijų ir antipatijų ratai… Žinoma, visa žurnalistika yra subjektyvi, ir žurnalistų pažiūros lemia daug. Bet bandau toliau tikėti, kad net ir būnant vienokių pažiūrų, galima rengti garbingas diskusijas, kurių dalyviai ne tik antrina vieni kitiems.
Taip pat manęs klausia, ar aš feministė. Vadinu save šitaip. Vien iš pagarbos toms moterims, kurios kitados nesusitaikė su visuomenės kvailystėmis ir prisidėjo prie sąlygų, kuriomis dabar gyvename, šio žodžio kratytis nenorėčiau. Taip, radikalesnės feministės dekonstruotų ir nušvilptų ir šiuos mano pasvartymus, ir visą laidą, kol joje nebūtų kas savaitę raginama atsisakyti sijonų, heteroseksualumo ir žodžio „žmogus“ nepakeistų žodis „žmoga“. Ką gi. Nušvilptų laidą ir tie, kas mano, jog neatradusios pirmapradžio deiviškumo moterys apskritai negali vadintis moterimis. Ta proga grįšiu prie laidos pavadinimo. Jei kada nors būčiau sugalvojusi, kaip skambiai išreikšti teiginį, kad „visos moterys yra skirtingos“, gal ši frazė ir būtų tapusi nauju laidos vardu. Bet ji neatsirado.
Dar vienas labai paprastas dalykas. Niekada nesvajojau parašyti kokios nors grožinės knygos, bet man labai patinka žmonės, jų istorijos, ir tai, kad jas galima girdėti be jokių vaizdų. Tad laidos „Mes, moterys“ mikrofonas man kartais tiesiog padeda susitikti tas ir tuos, kurių įdomu klausytis. Be didelių užmojų pakeisti pasaulį.
Žinau, kad jei kažką panašaus į paskutinę pastraipą būčiau pasakiusi minėtajai stojamojo egzamino į žurnalistiką komisijai, jos nariai būtų nusikvatoję, pamiršę mano dėmesį moterų teisėms ir nepriėmę į šią kietą specialybę. Bet turėjau proto pareikšti ką nors ne tokio banalaus, o dabar apsimetinėti nėra didelio reikalo.
Ir dar minėjau, kad laidoje būdavo horoskopų. Jų tikrai nebeliko.
