Bendra pinigų sąjunga Europai buvo neišvengiama
Didžiosios Europos šalys bendros valiutos idėją puoselėjo keletą dešimtmečių, bet realybe ji virto tik 1999 metais. Eurą iš pradžių įsivedė vienuolika valstybių, o po poros metų prisijungė ir Graikija. Tuomet atrodė, kad Europa eina tinkama linkme – griežti susitarimai euro zonoje įpareigojo valstybes nares išlaikyti mažą biudžeto deficitą, neleido joms išlaidauti, o esant būtinybei buvo galima pigiau skolintis. Tačiau 2009 m. gruodį Europa sulaukė baisios žinios – Graikija pranešė esanti nemoki, o po kelių mėnesių pradėjo byrėti ir visa Pietų Europa. Kodėl Senajam žemynui prireikė bendros valiutos, kaip pasikeitė požiūris į euro zoną po krizės ir kokia ši pinigų sąjunga yra šiandien?
Euras nėra duotybė ar stabilumo garantas, dėl jo išlikimo ir stiprėjimo šalys turi stengtis. Bendra valiuta – apsauga nuo dar vieno karo
Pasaulinių karių nualintos Europos šalys, supratusios, kad tolesnis santykių aiškinimasis ginklu nieko gero neduos, 1957 m. pasirašo Romos sutartį. Pagal ją įkuriama Europos atominės energijos bendrija (Euratomas) ir Europos ekonominė bendrija (EEB). Taip valstybės narės siekia pašalinti tarp jų esančius prekybos ir muitų tarifų barjerus bei sukurti bendrą rinką.
Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių, 1979 m., devynių EEB valstybių narių vyriausybės ir centriniai bankai sutaria judėti bendros valiutos link. Tokia kryptis atsiranda supratus, kad neišvengiamai visos šalys, norėdamos panaikinti valiutos svyravimus, privalo turėti bendrą valiutą. Taigi dar beveik po dešimtmečio paskelbiamas garsusis Deloro pranešimas – tuometinis Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jacques Delors (Žakas Deloras) įvardija tris etapus, pagal kuriuos bus įkurta Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS). Tam tuomet pritarė Europos Vadovų Taryba.
Visai netrukus, 1992 m., dvylika Europos Sąjungos valstybių narių pasirašo Mastrichto sutartį, kurioje numatyta įvesti bendrą valiutą ir įsteigti Europos centrinį banką (ECB). Šioje sutartyje aiškiai apibrėžiami vadinamieji konvergencijos kriterijai ir tik juos atitikusios šalys galėjo prisijungti prie euro zonos. Dokumentas valstybėms iškėlė aiškų ultimatumą – šalyse visos reikalingos reformos privalo būti įgyvendintos iki 1999 m. Bendroje pinigų politikoje Jungtinė Karalystė ir Danija dalyvauti atsisakė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas sako, kad jau sukurta bendra rinka savaime reikalavo bendros valiutos: „Po 1993 m. ėmė veikti bendra rinka, reiškia, buvo sulieta ekonominė erdvė, bet su skirtingomis valiutomis. Jei jau sukurta bendra rinka, tai kitas žingsnis savaime yra pinigų sąjunga, bendra pinigų politika“.
Jis priduria, kad apie bendrą pinigų sąjungą Europos šalis privertė mąstyti ir 1973 m. žlugusi vadinamoji Bretton Woods pinigų sistema, kai pasaulio valiutų kursas buvo fiksuotas dolerio atžvilgiu, o šis savo ruožtu susietas su aukso verte. Išnykus šiai sistemai, kilo grėsmė valiutų kursų stabilumui.
VU TSPMI vadovas prof. Ramūnas Vilpišauskas sako, kad teisinės aplinkybės Europos pinigų sąjungai plėstis realiai sudarytos pasirašius Mastrichto sutartį. Dokumente numatyta, kad šalių, norinčių vykdyti bendrą pinigų politiką, biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola negali būti didesnė nei 60 proc. BVP. Tačiau Europos šalys vargo kelis dešimtmečius, kol sukūrė pinigų sąjungą.
„Yra keletas paaiškinimų, kodėl pinigų sąjunga taip vėlavo. Turbūt populiariausias nurodo Vokietijos susivienijimą ir bendrą geopolitinę padėtį Europoje po Šaltojo karo pabaigos, kai buvo nugriauta Berlyno siena ir Vokietija tapo viena valstybe. Kai kurių Europos šalių vadovai buvo susirūpinę, kaip atrodys sustiprėjusi Vokietija, kaip ji elgsis ir ar nesiims vienašališkų veiksmų, nesitardama su partneriais. Euro įvedimas buvo matomas kaip priemonė dar labiau susisieti Vokietiją su kitomis šalimis politiniais ir ekonominiais saitais. Apskritai buvo manoma, kad kuo labiau Europos šalys tarpusavyje susijusios, tuo mažesnė tarpusavio konflikto tikimybė“, – aiškina VU TSPMI direktorius.
Kauno technologijos universiteto profesorė Daiva Dumčiuvienė atkreipia dėmesį, kad kuriant bendrą pinigų sąjungą ypač didžiosios Europos šalys turėjo labai pasistengti.
„Istorija ilga, ir Europos valstybės yra dėjusios nemažai pastangų į pinigų sąjungą, deklaruodamos tai, kad ES yra grindžiama ekonominiu augimu ir gerovės pagrindu, siekiant glaudesnių ryšių. Tačiau pinigų sąjunga kuriama buvo ne visai esant toms pačioms optimaliausioms sąlygoms, nes šalys buvo ir tebėra gana skirtingos savo ekonominiu išsivystymu“, – sako prof. D. Dumčiuvienė.
Po Mastrichto sutarties pasirašymo 1992 m. eurą įsivesti užtruko septynerius metus. Pasak prof. J. Čičinsko, didžiausia kliūtis euro siekiančioms šalims buvo Mastrichto kriterijų įgyvendinimas.
„Tai tapo problema šalims, nes čia įsipynė ypač rimta problema Vokietijoje. Jai buvo itin sunku atitikti Mastrichto kriterijus, nes po susivienijimo Vokietiją ištiko deficitas, kadangi ji turėjo remti rytų žemes, kurios buvo gerokai atsilikusios, taip pat įvesti nauji mokesčiai. Kitos šalys, pvz., Italija, Belgija, buvo prasiskolinusios, dar kitos turėjo didelį biudžeto deficitą“, – sako prof. J. Čičinskas.
Nepaisant šių problemų, euro zona nuo pat jos įsikūrimo tik plėtėsi. Prie dvylikos pirmųjų, įsivedusių eurą, pamažu prisijungė ir kitos ES naujokės. 2007 m. į euro zoną įstojo Slovėnija. Ji buvo pirmoji iš naujųjų ES valstybių, į bendriją įstojusiųjų per iki šiol didžiausią ES plėtrą 2004 m. Po ketverių metų eurą įsivedė Kipras ir Malta, dar po metų Slovakija, vėliau Estija, Latvija. Lietuva, įsivedusi eurą 2015 m., taptų 19-ąja euro zonos nare.
Krizė Ukrainoje paskatino palankesnį požiūrį į eurą
Euro zona gyveno pakankamai ramiai iki 2009 m. gruodžio, kai į valdžią po rinkimų atėjęs naujasis Graikijos ministras pirmininkas George‘as Papandreou (Jorijos Papandrėjas) pranešė, jog šalis yra ant bankroto ribos. Graikijos skola tuomet siekė 113 proc. BVP – tai dvigubai daugiau nei leidžia Mastrichto sutartis.
Po mėnesio ES institucijos paskelbė, kad Graikijos statistikoje buvo ir daugiau netikslumų. Paaiškėjo, kad biudžeto deficitas vietoje 3,7 proc. pasiekė 12,7 proc., o vėliau, patikslinus duomenis, šis skaičius padidėjo iki 13,6 proc. ES pareiškė, kad bus daroma viskas, jog Graikija liktų euro zonoje.
2010 m. vasarį Graikijos valdžiai priėmus daug skausmingų taupymo sprendimų, tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ilgai nelaukdamas skyrė 22 mlrd. eurų pagalbą, vėliau dar 30, o dar vėliau sutarta dėl 110 mlrd. eurų pagalbos paketo.
Tuo pat metu susirūpinta dėl dar kelių prasiskolinusių valstybių, kurių finansinė padėtis netrukus gali tapti nevaldoma. Tai Airija, Portugalija ir Ispanija. Iš karto šias šalis apima masiniai protestai, o valdžia griebiasi griežtų taupymo priemonių, nuvilnijusių ne tik per euro zoną, bet ir per didžiąją dalį ES valstybių.
Po kelių mėnesių 85 mlrd. eurų pagalbos paketo paprašė Airija, kuri tuomet priėmė patį griežčiausią taupymo planą šalies istorijoje. Praėjus keturiems mėnesiams, 78 mlrd. eurų prireikė ir Portugalijai. 2011 m. pabaigoje finansinė pagalba skiriama Italijai, o kiek vėliau skolinimo reitingų agentūra Standard&Poor‘s sumažino Prancūzijos ir dar aštuonių euro zonos valstybių reitingus dėl negebėjimo tvarkytis su skolų krize. EK pirmininkas José Manuelis Barroso (Žodė Manuelis Barozas) pripažino, kad euro zonos krizė gali plisti kaip užkratas. 2012 m. kovą paskelbta šokiruojanti statistika – rekordiniai nedarbo rodikliai ir prognozė, kad euro zonos ekonomika tais metais turėtų trauktis.
Po poros mėnesių Graikijos piliečiai gausiai nubalsavo už tas partijas, kurios nepritaria narystei euro zonoje. Tačiau nepavykus sudaryti vyriausybės, netrukus paskelbti nauji rinkimai, kuriuos vėl laimėjo proeuropietiškos partijos. Visoje euro zonoje, ypač tose šalyse, kur buvo didelis nedarbas ir žmonės tiesiogiai jautė dideles reformų pasekmes, prasidėjo svarstymai apskritai trauktis iš euro zonos. 2012 m. pabaigoje protestai prieš griežtą taupymą pradėti rengti daugelyje euro zonos šalių.
VU TSPMI direktorius prof. R. Vilpišauskas pripažįsta, kad per krizę pasitikėjimas euro zona sumenko, tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje požiūrį į euro zoną pakeitė. „Geopolitinė situacija vėl padidino šalių susirūpinimą saugumu ir tuos argumentus, kuriuos dar prieš keletą metų naudodavo Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilves (Tomas Hendrikas Ilvesas), kuris euro įvedimą visų pirma traktavo kaip geopolitinį žingsnį, ėmė naudoti ir kitos šalys. Dabar panašius argumentus galima girdėti ir tokiose valstybėse kaip Lenkija. Jos centrinio banko vadovas visai neseniai, reaguodamas į įvykius Ukrainoje ir į grėsmę, kylančią iš Rusijos, narystę euro zonoje interpretavo kaip veiksnį, galintį paskatinti Lenkiją sparčiau imtis priemonių, kurių reikia bendros valiutos įvedimui. Taigi gali būti, kad ir kitos Vidurio bei Rytų Europos šalys paspartins savo sprendimus“.
Prof. J. Čičinskas atkreipia dėmesį, kad diskusijų dėl euro zonos likimo visada buvo ir bus. Pasak jo, daug kas gali priklausyti nuo besiklostančios politinės situacijos Europos Parlamente.
„Euro zonos ateitis priklauso nuo politinės integracijos – ji vis tik irgi turi eiti į priekį. Jei neina, jei šalių nacionaliniai interesai skaidosi, euro zonai pavojus didės. Tačiau ekonominės integracijos logika ta, kad ji reikalauja didesnio politinio bendradarbiavimo, ir jis iš tiesų pastaruoju metu didėja. Žinoma, kyla pasipriešinimas bendroms taisyklėms, priežiūrai, todėl kartais atsiranda dezintegracijos požymių“, – teigia VU TSPMI prof. J. Čičinskas.
Kad euro zonos ateitis priklauso nuo politinių motyvų ir šalių narių ekonominių sprendimų, pritaria ir KTU prof. D. Dumčiuvienė. Jos teigimu, didžiausias iššūkis – interesų derinimas.
„Bendra pinigų sąjunga buvo kuriama su viltimi, kad šalių ekonomikos suartės. Tačiau Graikijos pavyzdys rodo, kad reikėtų įvertinti pačių šalių elgseną. Ji investavo ne į šalies produktyvumą, bet į naujų darbuotojų priėmimą viešėjame sektoriuje ir tokių šalių kaip Graikija daro neigiama įtaką lėtesniam šalių suartėjimui. Euro zona – visų šalių atsakomybė“, – teigia prof. D. Dumčiuvienė.
