Žolelių magija

Pavasariui įsibėgėjus Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, Jadvygos Balvočiūtės ūkyje darbas virte verda. Didžiosios dilgėlės lapai, ąžuolo žievė, sidabražolės šakniastiebiai, tuopų pumpurai ir kitos vaistažolės jau pradėtos rinkti. Čia pat jos gimsta arbatomis. Iš Žemaitijos krašto popieriniuose maišeliuose jos išsisklaido Lietuvos teritorijoje po parduotuves ir po privačius namų ūkius. Pasiekia jos ir Vilnių. O kad mes pasiektume J. Balvočiūtės ūkį, prireikė kone keturių valandų.

Žolininkė – farmacininkė J. Balvočiūtė savo ūkyje. Leonid Slauto nuotrauka.

Įvažiavus į kiemą prieš mus atsiveria Žemaitijos lankų ir klonių globojamas ūkis: keli darbo pastatai, pagrindinis pastatas, kur apdirbamos žolės, augalų ekspozicija. Nuo sklypo krašto apžvelgiame Virvytės vingius. „Vasarą atvažiuokite čia su palapinėmis, mielai priimsiu“, – šypsosi žolininkė. Ponios Jadvygos ūkis, kaip ir visas Gyvolių kaimas, įsikūręs  Ventos regioninio parko teritorijoje, toli nuo gamyklų, automagistralių ar stambių ūkių. 14 hektarų ekologinio ploto užimantis ūkis yra ideali vieta vaistažolių auginimui. „Kai kurias patys auginame, kitos natūraliose augimvietėse renkamos. Nenaudojame jokių pesticidų ar trąšų“, – pasakoja J. Balvočiūtė. Užeiname į pagrindinį pastatą, kur mus mielai pakviečia prie svečių stalo. Čia pat laukia rinktų žolelių arbatos, medaus ąsotėliai ir netgi šakotis. Pasineriame į kvapų pasaulį: prie sienų prikabintų žolynų šluotų kvapai maišosi su arbatos aromatu. Stalūgalyje atsisėda pati Jadvyga, miela moteriškaitė, tikra žolininkė, savo ilgus gražius šerkšno nudažytus plaukus susirišusi į kuodą. Rausvi žandukai nenustoja šypsotis. Jauku ir gera kaip namuose, jokio oficialumo, jokių gražbylysčių, tik nuoširdus bendravimas. „Užplikiau jums svečių arbatos. Ar žinote, kodėl taip ją pavadinau? Nes žmonės skirtingi atklysta pasisvečiuoti: vieni ponai, kiti paprasti, vieni išvargę, kiti kupini energijos, vieni linksmi, kiti surūgę. Kiekvienas vis kitko nori, o ši arbata paprasta, kiekvienam pagal skonį įtinkanti“, – paaiškina moteris ir pradeda pasakoti.

Farmacijos studijas pasirenka įkvėpta kaimo vaistininko

J. Balvočiūtė pasakoja, kad apie žoleles girdėjusi dar iš savo močiutės. Jauna būdama žavėjosi Viekšnių vaistinės vedėju Juozu Aleksandravičiumi, dabar jį įvardija kaip vieną iš priežasčių, kodėl pasirinko Kauno medicinos instituto farmacijos studijas. Įgijusi vaistininkės specialybę moteris dirbo botanikos sode, kelis metus dėstė botaniką Kauno medicinos mokykloje. „Norėjau šviesti žmones, praktiškai įrodyti vaistažolių naudą“. Taip gimė idėja tėviškėje įkurti žolelių ūkį.

Žolininkė vasaros metu žolelių džiovykloje, kur ant padėklų jau vysta vasaros derlius. Nuotrauka iš Ventos regioninio parko tinklalapio.
Žolininkė vasaros metu žolelių džiovykloje, kur ant padėklų jau vysta vasaros derlius. Nuotrauka iš Ventos regioninio parko tinklalapio.

Renkamų augalų įvairovė

J. Balvočiūtės ekologiniame ūkyje (laukuose ir ekspozicijoje) auginami, natūraliose augimvietėse renkami ir šiame ūkyje perdirbami vaistiniai, maistiniai ir aromatiniai augalai. Arbatų gamybai auginama daugiau kaip 100 rūšių augalų, iš kurių surenkama 140 skirtingų žaliavų. Daugiausiai tai kultūriniai augalai, pavyzdžiui, vaistinės medetkos žiedai, įvairių veislių šluotinio burnočio žolė ir sėklos, sėjamųjų grikių žydinčios viršūnėlės, vaistinio valerijono šaknys ir kita. Tačiau ūkyje taip pat kultivuojama ir nemažai laukinių augalų, tokių kaip varnalėšų šaknys, žiedynai ir lapai, geltonžiedžio barkūno žolė, paprastojo ir karčiojo kiečių žolė ir šaknys, pilkosios miltinaitės žolė, kvapiosios aniužės žolė, smalkinio tvertiko žolė… Tačiau augalai renkami neapsiribojant tik ūkio plotu, vaistažolių mišiniams gaminti naudojama ir kita svarbi žaliava – augalai iš natūralių augimviečių (pievų, miškų, laukų, vandens telkinių ir pan.) 2006 m. J. Balvočiūtės ekologiškos augmenijos rinkimo plotas apėmė 6960 hektarų. Iš viso buvo surinkta 180 rūšių žaliavos iš 151 skirtingų rūšių augalų.

Darbas J. Balvočiūtės ūkyje niekada nesustoja. Mo­te­ris vais­ta­žo­les su tal­ki­nin­kais ren­ka vi­sus me­tus, jau žie­mą pra­de­da rink­ti me­džių pum­pu­rus.Apie treč­da­lį vais­ta­žo­lių sa­vo ar­ba­toms ji už­au­gi­na, du treč­da­lius – su­ren­ka.

Pasivaikščiojimas po arbatos namus

Net nepastebime, kaip ištuštėja arbatos puodeliai, ir ponia Jadvyga pakviečia mus susipažinti iš arčiau su arbatos namais. Kylame nuo stalo ir pradedame ekskursiją po ponios Jadvygos ūkinį pastatą. Užlipame laiptais į antrąjį aukštą, kur mus pasitinka arbatžolių sandėlis. Didžiuliai maišai su arbatžolėmis sugulę ant lentynų. „Viską reikia labai tvarkingai sudėti, nesumaišyti aprašymų, gerai pasverti, nes paskui mus tikrina. Jei ne tiek sveria, kiek parašėme, turime bėdų“, – sako J. Balvočiūtė. Tuomet pasukame į kitą patalpą. Čia chalatėliais apsirengusios ir plaukus po kepuraitėmis paslėpusios darbuotojos sveria arbatas, daro mišinius, smulkina arbatžoles ir daro kitus „apdirbimo darbus“. Kalbėdama apie smulkinimą, ūkininkė užsimena, kad didmiesčių žmonės, pratę prie vienos porcijos maišeliais fasuotų žolelių arbatų, dažnai gali būti maloniai nustebinti, kai paragauja arbatos iš stambiai karpytų žolelių mišinio. Miestiečiai sunkiai patiki, kad šios – be dirbtinių stiprių kvapų. Žolininkė pamoko, kad maišeliuose žolelės paprastai būna beveik miltelių pavidalo, o kadangi jie susandarinti, neįmanoma įvertinti žolelių spalvos, šviežumo ir galimų pašalinių priemaišų. Tuo tarpu stambiai susmulkintos žolelės ilgiau išlaiko kvapiąsias medžiagas, lėčiau vyksta naudingųjų medžiagų oksidacija.

Leidžiamės į apačią, praveriamos durys į džiovyklą. Viešnagės metu, balandžio pradžioje, čia dar šalta ir drėgna. Moteris paaiškina: „Šia džiovykla naudojamės vasarą. Kol dar vėsu, džioviname viduje, jums už nugarų esančiose džiovyklose.“ O džiovyklos – tai tarsi milžiniškos medinės lentynos, sudėti padėklai ant padėklų, pilni džiovinamų žolelių. „Čia kiaulpienės šaknys, imkit, paragaukit“, – pasiūlo J. Balvočiūtė tiesdama sudžiūvusią augalo dalį. Čia pat stovi ir kaitinimo įranga, kurioje vaistažolės kaitinamos norint sunaikinti visus vabaliukus, kenkėjus. Vais­ta­žo­lės džiūs­ta la­bai skirtingai: pa­pras­tų­jų čiob­re­lių žo­lė ga­li iš­džiū­ti per pa­rą, o di­džių­jų ug­niažolių žo­lei, vais­ti­nių me­det­kų, pa­pras­tų­jų kaš­to­nų žie­dams kar­tais ir sa­vai­tės ne­pa­kan­ka.

Pasukame į sandėlį, kur laikomos fasuotos arbatos. Čia jų apstu –J. Balvočiūtė gali didžiuotis sukūrusi 68 daugiakomponentes žolelių arbatas, kurioms buvo suteiktas Lietuvos tautinio ir kulinarinio paveldo statusas už išlaikytas tradicines augalininkystės ir gamybos technologijas. Taigi prieš mus atsiveria vaizdas dėžių, sklidinų šių arbatų pakuočių. Iš čia jos keliauja į prekybos centrus ar pas privačius asmenis.

Arbata – ne tik gėrimas

Į rankas gauname „meniu“ su išvardintomis visomis arbatomis: „Žolelių arbatos – mišiniai kasdieniam stalui“, „Žolelių arbatos su žolėmis, turint negalavimų“ ir „Pavienių augalų arbatos“. Kasdienės arbatos pačios įvairiausios, kalbant tiek apie naudojamas žoleles, tiek apie poveikį: vienos tonizuojančios, kitos, atvirkščiai, raminančios, trečios šalinančios nuovargį… Tuo tarpu negaluojantiems arbatų mišinių esti dar daugiau – 54 skirtingos arbatos, pradedant padedančiomis nuo sutrikusio virškinimo, baigiant reguliuojančiomis hormonų disbalansą. Šalimais esančiame kambaryje daromi specialūs vaistažolių mišiniai. „Kai žmogus negaluoja, liepiu jam nueiti pas gydytoją, atsiųsti man diagnozę ar nurodytą receptą ir susižinoti, kokią sąveiką vartojami vaistai turės su vaistažolėm“, – pasakoja žolininkė. Padariusi mišinį moteris viską surašo į didelę knygą: „Kad jei kas, pacientas galėtų parodyti, ko Jadvyga jam pribūrė“. Moteriai gaila, kad homeopatiniais vaistais dar nepasitikima taip, kaip cheminiais, bet kartu tikina, kad žmonės po truputį grįžta prie gamtos. Jos arbatos negali būti vadinamos vaistais: „Kad jas būtų galima vadinti vaistais, reiktų atlikti labai rimtus mokslinius tyrimus, o tam nei laiko, nei pinigų nėra“. Ir nors vaistų statuso arbatos neturi, į J. Balvočiūtę kreipiasi daug žmonių, ne tik slogą ar peršalimą gydančių (tam jau yra sukurti specialūs arbatos mišiniai), o ir sergantys onkologinėmis ligomis, turintys navikų ar kitų rimtų sutrikimų. „Gamta mums suteikia vaistus. Nereikia vežti kažkokių žolių iš toli, mūsų panosėje auga aromatingi, skanūs ir gydomųjų savybių turintys augalai. Reikia tik netingėti ir informuoti apie tai visuomenę“, – baigia ekskursiją žolininkė.

J. Balvočiūtės arbatžolės jau supakuotos ir paruoštos vartojimui. Iš Jadvygos Balvočiūtės internetinės svetainės. ( www.jadvyga.com ).
J. Balvočiūtės arbatžolės jau supakuotos ir paruoštos vartojimui. Iš Jadvygos Balvočiūtės internetinės svetainės. ( www.jadvyga.com ).

Pakuotė verčia svyruoti tarp patrauklumo ir ekologijos

J. Balvočiūtė varto rankoje arbatos maišelį. Su pasididžiavimu rodo į ant pakuotės besipuikuojančius ženkliukus: Nacionalinį ekologiškų produktų ženklą, ES ekologinės gamybos, Lietuvos tautinio paveldo ir Kulinarijos paveldo fondo logotipus. „Dabar keisime pakuotes ir tas lankstinukas, kurį jums daviau, bus pakeistas. Tik čia didelis galvos skausmas, kaip padaryti kuo ekologiškesnę, praktiškesnę pakuotę, ir kad visi ženkliukai tilptų“, – juokiasi moteris. Jai be galo svarbi ekologija, dėl to ir atsisakiusi kartoninių dėžučių. „Kiek medienos būtų sunaudojama produkcijos pakavimui“, – ji tarsi nusigąsta vien nuo minties. Iki šiol arbata laikoma popieriniame įpakavime, kad arbatžolės kvėpuotų, o plastiko juosta ant pakelio yra tam, kad pirkėjas matytų, ką perka.

Išeiname į lauką, jau vakarėja. Greitu žingsniu pereiname pro žaliuojančią vaistinių augalų ekspoziciją. Dar sykį metame žvilgsnį ten, kur vasarą galėsime pasistatyti palapinę. Apžvelgiame ūkį ir atsisveikiname su Jadvyga Balvočiūte. „Maloniai kviečiu visada užsukti“, – šypsosi moteris. Palieku Jadvygos Balvočiūtės ūkį rankose gniauždama jos arbatas visiems artimiesiems. Štai ir dabar garuojanti „Žemaičių žolių“ arbata primena apie tą nuostabiai gražią Žemaitijos vietovę ir be galo savo vidumi ir išore gražų žmogų – Jadvyga Balvočiūtę.

Patalpinta: Rašiniai