V. Kisarausko „Kitokios „kamėjos”: dideli maži darbai

V. Kisarauskas. Sūnus palaidūnas, 1980-81 (kartonas, mišri technika) (Nuotr. A. Mikuckytė)
V. Kisarauskas. Sūnus palaidūnas, 1980-81 (kartonas, mišri technika) (Nuotr. A. Mikuckytė)

Dar neeksponuoti. Niekada neregėję dienos šviesos ir dėl to stebinantys net puikiai pažįstančius Vinco Kisarausko kūrybą. Nebendravę su auditorija. Neužmezgę dialogo. Tačiau galintys papasakoti daugiau, nei tikitės. Jie – tai darbai iš V. Kisarausko parodos Kitokios kamėjos”, eksponuotos Vilniaus dailės akademijos juvelyrikos bei metalo dirbinių galerijoje ARgenTum”.

Kas yra V. Kisarauskas šiandienos žiūrovui? Provokatorius? Išsišokėlis? Kovotojas prieš režimą, kurį jau daugiau nei dvi dešimtis metų bandome pamiršti? Tačiau kovos ženklai vis dar tikri it kraujas karo lauke. O galbūt genijus, savo idėjomis pralenkęs laiką? V. Kisarauskas, kurio kūrybos gerbėjai šiemet mini 80-ąsias dailininko gimimo metines, visų pirma turėtų būti vadinamas pašnekovu. Nes tylėti ar tiesiog nereaguoti žvelgiant į jo darbus būtų nepagarbu.

Jie prašyte prašosi bent nustebusio žvilgsnio, supratingos šypsenos ar atviro šoko, pasireiškiančio viso kūno šiurpu, o paskui – sustingimu. Net jeigu tai nėra visą žvilgsnį „praryjanti” didžiulė drobė, o tik… kelių centrimetrų skersmens šedevras, savo mažą gyvenimą gyvenantis metalo, medžio ar plastiko rėmuose.

Tam tikras meno kūrinių įkalinimas kietuose apkaustuose V. Kisarausko kūrybos ne tik nesuvaržo, bet ir savotiškai ją išlaisvina, mažam meno kūriniui suteikia sceną vaidinimui, platformą, ant kurios patogu gyventi, atsiskleisti. Gimsta kontrasto – kuklaus rėmo ir spalvingo turinio – grožis.

Kaip parodos apžvalgoje rašo jos kuratorė dailės kritikė Vaidilutė Brazauskaitė, 1979-1982-aisiais kurti tokio pobūdžio darbai nebūtų tilpę į meno cenzūros „lentynas”. Be to, nors ir stiprūs bei atskleidžiantys menininkui būdingas idėjas, mažo formato paveikslai įprastai negauna kolekcinio ar muziejinio statuso.

Tačiau nei žiūrovui, nei V. Kisarauskui, nei šių dienų meno kritikams stereotipai nėra tai, pagal ką derėtų vertinti meną. Net subtiliausias dailininko prisilietimas prie miniatiūrinio darbo atrodo didis, nes kiekviena spalvų kombinacija, stipresnis potėpis, geometriška kompozicija pasakoja savą istoriją, o jos sukaustymas, bandymas įtalpinti į neįtikėtinai mažus rėmus sukuria naują kisarauskišką pasaulį. Dramatišką, teatrališką, persismelkusį aistra ir neapykanta sovietinei tamsybei bei tobulai išbaigtą.

Šiame pasaulyje vietos randa ne tik dailininko asmeninė gyvenimo drama ar neįprastas santykis su aplinka, bet ir sąsajos su Antikos mitais, jų veikėjų egzistencinėmis problemomis, keliamais klausimais. Prieglobstį V. Kisarausko darbuose randa tragiškasis Edipas, narsioji Antigonė.

Patalpinta: Rašiniai