„Knygos idėja kadaise gimė Eugenijui Karpavičiui, po jo mirties kiti leidėjai nusprendė pasidalinti darbus ir išleisti „Reminiscencijas“, – sakė G. Kadžiulytė (rinkinį išleido leidykla „Apostrofa“). Fotografijos buvo darytos sovietmečiu, (1975- 1987 m.) todėl, paties autoriaus manymu ne kiekvienas, gali suprasti jų svarbą ir pobūdį.

Dauguma nuotraukų darytos Vilniuje. A. Kunčius neslepia sentimentų sostinei ir įvardina ją kaip miestą, kuris nepaleidžia nei vieno neuždėjus antspaudo, nepaženklinus. „Vilnius man kaip kaimas: daug darželių, tvoros, mediniai langai, žolynai – paprasti motyvai..“, – neslepia susižavėjimo sostine autorius. Fotomenininkas į knygą sudėjo visus vaikystės prisiminimus, amžiams sustingdęs jam brangų laiką. Autorius neliaupsino kūrinio tuščiais žodžiais: „Geriau ne kalbėt, o tylėt, nes brandžios mintys ateina tylint“,- filosofiniais pamąstymais dalinosi fotografas. Skiriamieji menininko bruožai –  fotografinė eseistika, poetizuotas, estetinis matymas: „Reportažinis stilius man neegzistuoja“, – prisipažino A. Kunčius.

A. Šliogeris taip pat neslėpė susižavėjimo „Reminiscencijomis“. Fotografija filosofui atrodo kaip unikalus ir nebepasikartojantis reiškinys. „Šitas rinkinys įaugęs į mano sielos centrą, man jis labai artimas. Retas žmogus kuris turi Dievo dovaną pamatyti bekalbį daiktą ir neprikišti jokių kalbos šlykštybių, nesubjauroti visokiais metafiziniais eksperimentais. Dabar, kai žmonės žengia nužmogėjimo link, jiems kaip niekad reikia ramios vietos, vienatvės. Fotografijas aš sapnuoju, o kai būna ypatingai liūdna, jos išnyra man prieš akis, į jas aš žiūriu kaip į prarastą rojų. Liūdna prisipažinti, bet realiausius daiktus galiu pamatyt Kunčiaus fotografijose, jie tikresni už tikrus. Aš keikiu dirbtinę tikrovę. Parodoksalu, bet jie atrodo natūraliau negu natūralūs. “, – nostalgiškai kalbėjo filosofas.  „Mano siela brendo tuo metu kai mes neturėjom nei gyvų autoritetų, nei gyvų mokytojų, kaip tik tuo metu aš atradau „didžiosios kartos“ fotografus. Kunčius man iš jų atrimiausias. Būtent jis palengvino man kelią pamatyt daiktus pačiam, savo akim. Jis man ir mokytojas ir autoritetas, aš džiaugiuosi, kad pagaliau atsirado tokia knyga“,- gražių žodžių negailėjo A. Šliogeris.

„Kaip gerai, kad yra tokių mokinių, kurių nereikia mokyti“, – šmaikštavo knygos autorius.

Knygos iliustratoriui J. Jacovskiui didžiausią įspūdį paliko senojo Vilniaus vaizdai. „Seniai svajojau prisidėti prie tokio leidinio“, – pasididžiavimo neslėpė dailininkas.

„Džiaugiuosi, kad visgi gavau tokią progą, ypač dabar, kai esu labiau subrendęs. Su laiku išmokau nelįsti į pirmą planą, o parodyti būtent tai, ką reikia ir kas svarbiausia“, – patirtimi dalinosi J. Jacovkis.

Vartant fotografijų albumą užplūsta šilumos ir artumo jausmas, kaip sakė pats autorius – vaizdai gali papasakoti daugiau už tekstą, nes netinkamai parinkti žodžiai gali sugriauti nuotraukomis sukurtą „prarastojo rojaus“ dvasią.  „Kai fotografuoju aš girdžiu garsą, girdžiu muziką. Į rankas paėmus fotoaparatą mintyse pasigirsta Stravinskio „Šventasis pavasaris“, – poetiškai konferenciją baigė autorius ir maloniai atsisveikino su salėje buvusiais žmonėmis.