Vos Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ pasibaigus V. Kisarausko parodai „Prieblandos valandos“ duris atvėrė kita, ne ką mažiau kisarauskiška paroda. Pripratę prie didelių menininko darbų bus nustebinti. Šį kartą darbų dydis ir forma perteiks čia vaizduojamus išgyvenimus ir pasaulėžiūrą dar stipriau.

Po stiklu išdėliotų kamėjų skersmuo svyruoja nuo keturių iki dvylikos centimetrų. Tačiau V. Kisarausko braižas išlieka toks pat – mažame apskritime užkabinamos didžiausios pūvančios visuomenės problemos, kurių vaizdavimas ir sutrukdė išvysti dienos šviesą  1979 – 1982 metais.

Parodoje galima išvysti ketaus ar plastiko  rėmuose, mechaninėse detalėse įkalintus antikinių tragedijų personažus. Žvelgdami į kamėją neturėtumėte galvoti, kas yra kas, o atrasti vieną jų panašumą ir susimąstyti apie skaudžius likimus, teisybės paieškas, pasiaukojimą ir klaidas.

Panirti į tokius pačius išgyvenimus skatina ir biblijinis personažas „Sūnus palaidūnas“ mažais teptuko brūkštelėjimais susisaistęs su savo tėvu.

Tikriausiai metas paaiškinti būdvardžio kisarauskiškas vartojimo būtinybę šiame kontekste? Čia eksponuojamos kamėjos tai lyg langas į kažkur. Toks pat langas kaip ir miniatiūroje „Edipas stebi likimą“ vieniems matomas būrimas iš kavos tirščių. Taip jau yra, kad burti iš jų galime kiekvienas, bet matysime skirtingus dalykus. V. Kisarauskas ne kitoks. Pavadinęs darbą „Geltonu susimąstymu“ jis tyčia nenaudoja tokių atspalvių tam, kad jų ieškotume savyje.

Žaidimo su giliais vaizduotės klodais – to šioje parodoje yra daug. Būtent todėl viename iš darbų galima įžvelgti ir auksinę „Oskaro“ skulptūrėlę, o kito pastūmėtam susimąstyti kaip kamėjoje turėtų atrodyti trečiadienis.

O vis dėlto čia svarbiausias yra Edipas ir jo vienatvė. Vienatvė saulėlydyje ir vakare.

„Kitokios „kamėjos““ eksponuojamos pirmą kartą. O Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ galima pamatyti ir kitą dailininko ekspoziciją „Nėra menui taisyklių“.

Susiję