Pavasaris Vilniuje rieda dviratėmis transporto priemonėmis

Iš miego (ne malonaus, o varginančio) pažadintas rūsyje žiemojęs dviratis: nupūstos dulkės, sutepta grandinė, pakeistas priekinis žibintas. Kuprinėje – buteliukas vandens ir šviesą atspindinti liemenė, o ausyse skamba pozityviai nuteikianti daina. Pirmyn.

Balandžio mėnesio pabaigoje dviratininkus vėl vienijo „Kritinė masė“. Jordžio Ingilerto nuotrauka.

Trumpoji laikrodžio rodyklė tuoj sustos ties 18 valanda. Maršrutas „Pilaitė – Arkikatedros aikštė“ – beveik įveiktas, tačiau tai nėra galutinis mano kelionės tikslas. Šįvakar keliauju prisijungti prie „Kritinės masės“, kuri – dar priešakyje. Klausiate, kas tai? Paprašysiu sekundėlės kantrybės, viską tuoj sužinosite.

Pasiekus maršruto galutinį tašką šį kartą mano akis džiugina ne didingi statiniai, o didelis būrys to paties noro vedamų žmonių. Jų nėra tiek daug,iek masyviausiais „Kritinės masės“ laikais (2012 metais buvau bene tūkstantinės dviratininkų virtinės dalis). Nieko keisto, nes šiltasis sezonas tik pradeda įsibėgėti. Įspūdį sustiprina tai, kad kiekvienas susirinkusios minios dalyvis šiandien yra nusiteikęs keliauti ne pėsčiomis, ne automobiliu, ne traukiniu ir ne lėktuvu – šįvakar kiekvienas iš mūsų pasirinko dviratį. Žavu dar ir tai, kad ši vieninga akcija neturi nuolatinių organizatorių ar lyderių (nebent administratorius socialiniame tinklalapyje „Facebook“ esančiose keliose „Kritinės masės“ Vilniuje grupėse, kuriose bendrai yra apie 5 tūkst. žmonių!). Juk data, laikas, vieta yra žinomi, tad vieninteliais „Kritinės masės“ vedliais tampa vienybė ir paprasčiausias noras.

Tikslas – bendras, žmonės – labai skirtingi

Šioje didelėje draugijoje galima išvysti tiek visiškai mažus, tiek vidutinio amžiaus, tiek vyresnius žmones. Įvairios asmenybės, skirtingos jų pasaulėžiūros šį vakarą jokiu būdu priešiškai nesikirs: dviratininkai čia susirinko važiuoti. Pakalbintas bendraamžis Andrius Briedis teigia: „renkuosi „Kritinę masę“ todėl, kad šioje akcijoje nebelieka išorinio pasaulio. Niekam nerūpi dalyvių profesijos ar šeimyninė padėtis – čia vyrauja laisvė“. Dviratininkai – unikalūs, tokios pačios yra ir jų transporto priemonės. Nors didžioji dalis šio renginio dalyvių yra ištikimi standartiniam dviračiui, tačiau pasitaiko, kad vienas kitas entuziastas bando pažaboti vienratį ar sudėtingesnės sandaros dviratį. Keletą kartų teko matyti ir muzikinę dviratę transporto priemonę, kuri gabeno ne tik savo šeimininką, bet ir didžiulę muzikinę kolonėlę, iš kurios plyšavo legendinės hardroko grupės „AC/DC“ kūrinys „Highway to Hell“ – taip linksmiau. Prie mūsų gretų keletą kartų buvo prisijungęs ir pats Vilniaus meras Artūras Zuokas. Tad išties nesvarbu kokie margi mes bebūtume, šias kelias valandas mus vienys laisvės pojūtis bei minėtasis bendras tikslas – noras paprasčiausiai pasidžiaugti riedėjimo dviračiu teikiamu malonumu.

„Mes netrikdome eismo – mes esame eismas“. Jordžio Ingilerto nuotrauka.
„Mes netrikdome eismo – mes esame eismas“. Jordžio Ingilerto nuotrauka.

Dviračių transporto priemonių virtinė okupuoja gatves

Kiek po 18 valandos šis dviračių karavanas pajuda iš Arkikatedros aikštės. Maršrutas išsiraizgo po visą Vilnių: aplankome Justiniškes, Neries krantinę, važiuojame Konstitucijos prospektu bei apsukame ratą jau tradicija tapusiame minėtojo prospekto žiede. Mus lydi keturračių transporto priemonių garsiniai signalai. Tiesa, dažniausiai jie – ne piktybiniai, o sveikinantieji. Pykti būtų nelengva, nes „Kritinės masės“ šūkis nėra jau toks ir kuklus – „Mes netrikdome eismo – mes esame eismas“. Maždaug kelių valandų trukmės vieninga kelionė artėja link finišo – mūsų starto taško. Džiugu, kad ši „Kritinė masė“ praėjo saugiai, be nereikalingų eismo įvykių. Tenka prisiminti 2010 metų balandžio 30 dieną: tąkart į dviratininkų koloną įsirėžė automobilis. Nors dauguma dviratininkų nedėvi šviesą atspindinčių liemenių (vaizdas visiškai kitoks jei vyksta naktinė „Kritinė masė“), tačiau šviesų pavasario vakarą nepamatyti dviratininkų kolonos, mano nuožiūra, yra bene neįmanoma. Manau, kad šiam kartui negatyvumo pakaks ir pats metas būtų sugrįžti prie optimistiškesnių dalykų. Sugrįžus į Arkikatedros aikštę mūsų laukia dar viena tradicija, kuri per pirmąją „Kritinę masę“ man padarė bene didžiausią įspūdį: po kelių aikštėje apsuktų ratų dviračiai yra didingai iškeliami į orą.

Dviračių takų efektyvios realizacijos nematyti

Daugeliui dažnai kyla klausimas: kodėl dviratininkai pykdo keturračių transporto priemonių šeimininkus ir okupuoja būtent gatves? Atsakymų yra keletas, visi jie – pakankamai elementarūs. Lietuvos dviračių bendrijos (LDB) pirmininkas Linas Vainius yra teigęs, kad šiuo klausimu Vilniaus savivaldybė turėjo nemažai planų, tačiau efektyvios jų realizacijos nematyti. Problema ta, kad valstybės skirtų pinigų savivaldybėms panaudojimas priklauso nuo pačių savivaldybių. Tai reiškia, kad pati savivaldybė nusprendžia, kokią dalį iš kelių tvarkymui skirtų pinigų ji skirs dviračių takų infrastruktūros plėtrai. Kol kas dviratininkams džiaugtis nėra kuo – dviračių takų problemos sprendimui dažnai yra neskiriama arba skiriamai labai mažai pinigų. O tvarkyti yra ką – dviračių takai Vilniuje yra gana padriki, nesueinantys į bendrą visumą. Tiesa, 2014 metai teikia vilties: būtent šiais metais numatytas startas projekto, kurio metu Vilniaus dviračių takai bus kone padvigubinti – iki 2020 metų dviračių tinklas turėtų išsiplėsti nuo 126 iki 238 kilometrų. Bendra minėtojo projekto kaina – maždaug 90 milijonų litų. Lėšų tikimasi gauti iš Europos Sąjungos (ES). Tiesa, net ir čia juntami keblumai: ES labai retai skiria šimtaprocentinį projektų finansavimą, tad ir prie šio Vilniaus dviračių takų plėtros projekto turėtų prisidėti ir pati savivaldybė, kuri, deja, kol kas yra įsiskolinusi. LDB pirmininkas kaip siektiną pavyzdį pateikia Kauno miesto savivaldybę, kuri yra numačiusi fondą būtent dviračių takų infrastruktūros plėtrai. Derėtų nepamiršti ir kitos priežasties, kuri dviratininkus skatina rinktis gatves. Ši – dar paprastesnė nei ką tik išvardintoji. Važiavimas būtent gatve geriausiai atspindi „Kritinės masės“ idėją: pavienis dviratis gatvėje būtų tik nekalta avelė vilkų būryje, o didinga keliašimtinė ar tūkstantinė dviratininkų kolona gatvėje pradeda diktuoti savas taisykles.

„Kritinės masės“ tradicija – dviračių kėlimas Arkikatedros aikštėje. Jordžio Ingilerto nuotrauka.
„Kritinės masės“ tradicija – dviračių kėlimas Arkikatedros aikštėje. Jordžio Ingilerto nuotrauka.

Europos parlamentas skatina važinėjimą dviračiu

Tiesa, Lietuvos kandidatų gretos nebuvo labai didelės. Kvietimai atsakyti į klausimus buvo išsiųsti į visų partijų rinkimų štabus, tačiau apklausoje sudalyvavo tik 21 kandidatas: 11 Lietuvos žaliųjų partijos narių, 4 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, 2 Tėvynės sąjungos ir 1 Lietuvos liaudies partijos narys. Skaičiai nėra įspūdingi, tačiau pagal šį aktyvumą mūsų kandidatai tapo vieni geriausių Europoje. Jie atsiliko tik nuo suomių, estų ir slovakų politikų. Atsakymai neišsiskyrė iš bendro Europos konteksto ir buvo skatinantys važinėjimą dviračiu. Tad galbūt šie optimistiški rezultatai Europos mastu – reikalingų permainų šaukliai?

Mano aštuntoji „Kritinė masė“ – įveikta

Dviračių sezonas atidarytas, galva ir pailsėjusi, ir pavargusi nuo įvairių apmąstymų, kojoms, nors ir gavusioms didelį krūvį, neleidžiu kapituliuoti: manęs dar laukia kelias namo. Širdyje vienas po kito sprogsta įspūdžiai, galva jau skaičiuoja minutes iki paskutinio kito mėnesio penktadienio. Tikrasis pavasaris jau atkeliavo. Atkeliavo ne kuo kitu, o dviračiu.

Patalpinta: Rašiniai