Metaforiškai kamėjomis įvardinti, tempera ir kartonu įgyvendinti, plastmase ir metalu pakaustyti sumanymai nuskamba paradoksaliai. Neveltui Marcelijus Martinaitis Vinco Kisarausko gyvenimo ir kūrybos apybraižoje rašė, jog tapytojui šiukšlių nebuvo, kaip jų nėra paukščiui. Poetas prisimena, kaip V. Kisarauskas nuolatos suko gūžtą ant draskomų kultūros medžio šakų.

Kamėjos, iškiliojo akmens raižinio, termino reikšmė kildinama iš graikiško žodžio, apibūdinančio brangenybę. V. Kisarausko miniatiūros iš tiesų yra nešlifuoti deimantai. Techniškai preciziškai atliktos kompozicijos nepasiduoda formų nugludinimui ir turinio nupudravimui. V. Kisarauskas, lyg skaptuojamas mineralas sardoniksas, miniatiūrose sluoksnis po sluoksnio atveria vis gilesnius savo vidinio pasaulio klodus, kupinus antikinių herojų tragizmo.

Nestandartiniai objektų rėmeliai metaliniais gniaužtais varžo paveikslų personažų laisvę. Dauguma eksponatų kurti 1980 – 1981 metais, kuomet ekonominiame ir socialiniame Tarybinės Lietuvos sektoriuose vyravo stagnacija. Visose miniatiūrose leitmotyvu atsikartoja sraigės ragelius primenantys stilizuoti veidai. Sąstingis arba brežnevizmas šliaužė pirmyn į praeitį. Atsiduriame antikiniame istorijos periode. Mitai pildosi kaip pranašingi košmarai.

Atgimsta Edipas, kurio siluetas dvejinasi ir talpina savyje Jokasės sūnaus ir vyro vaidmenis. Jo vienatvė sunki lyg marmurinis antkapis. Rėkiančios spalvos šaukiasi pagalbos, plonas dažo sluoksnis tarytum netyčiomis prasišviečia iki giluminių sielvarto ištakų. Violetinis šleifas srūva ašarų upeliu, griaunančiu kontūrų užtvankas. Indėniško totemo prototipo pilve prasiveria langas į tuštumą.

Fotoaparato objektyve lyg šeimos albume įamžinti Edipas ir Antigonė. Jie primena šukes, kurių briaunos idealiai atitinka. Plokštumos aklinai uždažytos, slepiant tapymo gestų trajektorijas ir spalvos paieškos procesą. Besipjaunančios spalvos riejasi tarpusavyje kaip Polineikis su Eteokliu dėl sosto, maištauja, kaip Antigonė prieš karaliaus Kreonto įsakymą.

Edipas stūkso lyg vienas iš sovietinių blokinių namų, pramintų degtukų dėžutėmis. Miniatiūra kaip prapjautas dvisluoksnis tortas iš po vakarinio dangaus glaisto atidengia trynio geltonumo vidurdienio įdarą. Prieblanda ima panašėti į vandens paviršių, o metalinis rėmas tampa šuliniu. Miniatiūra transformuojasi į veidrodėlį, Edipo atspindys jame susipina su klišiniais siaubo filmų epizodais ir paskatina prietaringai ieškotis medinio paviršiaus. Daugiabutyje siaučia nevilties liepsnos. Edipo karūna, įkaitusi iki baltumo, tirpsta ir lydosi kartu su laimingo gyvenimo iliuzija.

Edipas stebi savo likimą, kuris jau matomas kaip ant delno, tačiau nepakeičiamas. Edipas stebi savo likimą, tačiau ir pats yra akylai sekamas iš paukščio skrydžio. Likimo ranka vedžioja jį kaip šachmatų figūrėlę likimo vingiais. Likimo pirštas pastūmės Edipą ten, kur jam lemta – į pražūtį. Būtent tuo tokie panašūs Edipo ir kiekvieno sovietinio bloko piliečio gyvenimai. Jie žino savo ateitį, bet yra bejėgiai ją pakeisti. Žmonės tarsi marionetės, tampomos nejuokingo cirko savininkų – komunistų partijos. Žemėlapis suraikytas teritorijomis lyg lemtingąją 1939 m. rugpjūčio 23-iąją.

Nykštukai savo siela anuomet turėjo gigantišką įtaką. Miniatiūriniai Vinco Kisarausko kūriniai atskleidžia milžinišką žmonijos tragediją.

Susiję