Gruodį priimtose LRT įstatymo pataisose nustatyta, kad LRT bus finansuojama iš pajamų, gautų už programų pardavimą, rėmimo pranešimus, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Tačiau pagrindiniu lėšų šaltiniu taps valstybės biudžeto asignavimai, kurių dydis kasmet sudarys 1,5 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš gyventojų pajamų mokesčio ir 1,3 proc. – iš akcizo pajamų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. gruodžio 21 dienos nutarime pažymėjo, jog įstatymų leidėjas gali net visiškai uždrausti transliuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją (nors pasaulyje tai retenybė), bet tokiu atveju privalo užtikrinti deramą finansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio.

2013 m. pataisose apie abonentinį mokestį net neužsimenama, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bei Finansų ministerijos skirtingos pataisų interpretacijos priverčia abejoti, ar skiriamos lėšos bus pakankamos, ar kompensuos reklamos pajamų netektį.

LRT aukse nesimaudo

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas kitais metais LRT iš valstybės biudžeto žada skirti apie 100 mln. litų, o Finansų ministerija – 70 mln. litų. 30 mln. litų skirtumas susidaro dėl skirtingų skaičiavimų. Komitetas LRT lėšas skaičiuoja atsižvelgdamas į visą gyventojų pajamų mokestį, o Finansų ministerija – tik į tą dalį, kuri keliauja į valstybės biudžetą. Kita dalis patenka į savivaldybių biudžetus.

LRT tarybos pirmininkas prof. Žygintas Pečiulis sako, jog LRT finansavimas 2015 m. dar nėra aiškus, tačiau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas yra parengęs pataisas, pagal kurias jis turėtų siekti 100 mln. litų ir būtų skaičiuojamas nuo visų į biudžetą surinktų lėšų. Ši suma 30 mln. didesnė nei 2012 m. LRT pajamos – 71,6 mln. litų. Nepaisant to, LRT finansavimas būtų vienas mažesnių Europoje ir neišspręstų daugelio problemų: LRT reikia išmokėti skolas, renovuoti studijas, pirkti naują techniką, didžioji studija neturi pulto, todėl laidos transliuojamos iš lauke esančios kilnojamos stoties – autobusiuko, o radijui reikalinga kilnojamoji stotis.

Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė sako, jog gautos lėšos bus investuojamos į naują techniką, darbuotojų mokymus, platesnį korespondentų tinklą: „Pinigus skirsime ne algų didinimui, naujų laidų kūrimui, o turinio gerinimui.“

Tikimasi, jog ateityje LRT finansavimas didės, kadangi LRT lėšos kitiems metams bus skaičiuojamos pagal 2012 m.valstybės biudžetą, kuris buvo „pokrizinis“, o vėliau – pagal biudžetus esant geresnei ekonominei būklei.

„Ne Seimas ar Vyriausybė svarsto finansavimo dydį. Nuo surenkamų mokesčių yra nustatomas aiškus procentas, pagal kurį ir bus skaičiuojamas LRT finansavimas“, – sako Ž. Pečiulis.

Abonentinis mokestis – ignoruojamas

Vis dėlto Ž. Pečiulis šiek tiek baiminasi, jog priimtas visuomeninio transliuotojo įstatymas gali būti tinkamai nevykdomas, kadangi nebuvo parengtas žadėtas abonentinio mokesčio įstatymo projektas. 2000-aisiais buvo numatyta vykdyti specialią rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas. Parlamentarai vis atidėliojo šios nuostatos įtvirtinimą. Galų gale 2005 m. LRT įstatymo redakcijoje eilutės apie abonentinį mokestį neliko, o ir dabar priimant naujas pataisas – diskusija nekilo.

Ž. Pečiulio nuomone, šiuo metu abonentinį mokestį įvesti būtų sudėtinga, kadangi žmonės, nesinaudojantys visuomeninio transliuotojo paslaugomis, nenorėtų jo mokėti: „Abonentinio mokesčio įvedimas buvo logiškas sprendimas tik atsiradus televizijai, kai nebuvo kitų transliuotojų. Dabar įvesti abonentinį mokestį daug sunkiau, nes žmonės nenorės mokėti už kanalą, kurio nežiūri.“

Buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis neįžvelgia didelio skirtumo tarp biudžetinio finansavimo ir abonentinio mokesčio, kadangi juos abu nustato politikai. Remdamasis Lenkijos patirtimi, K. Petrauskis pastebi, jog abonentinis mokestis negarantuoja finansinio stabilumo: „Kaimyninių šalių patirtis, pavyzdžiui, Lenkijos rodo, kad žmonės atsisako mokėti tokį mokestį. Lenkijoje jį sumoka mažiau nei pusė visų gyventojų.“

Nėra prasmės įvesti abonentinį mokestį, nes šiuo klausimu visuomenė abejinga. Ji atsisako išreikšti savo pilietinę poziciją ir tiesiogiai paremti visuomeninį transliuotoją, tad verta susimąstyti, ar tuo pačiu atsisako ir nešališkos, visapusiškos, patikimos informacijos.

Politikai turi atsarginį planą?

Pirminiame LRT įstatymo 6, 7 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, kurį 2012 m. pateikė Seimo narys Valentinas Stundys, teigiama, jog LRT programose uždraudus transliuoti komercinę reklamą, bus užtikrintas maksimalus LRT nešališkumas, jo transliuojamose radijo ir televizijos programose pateikiamos informacijos objektyvumas.

„Ne Seimas ar Vyriausybė svarsto finansavimo dydį. Nuo surenkamų mokesčių yra nustatomas aiškus procentas, pagal kurį ir bus skaičiuojamas LRT finansavimas“, – sako Ž. Pečiulis. Jo teigimu, įteisinta finansavimo tvarka mažins priklausomumą nuo politikų.

Priešingai nei LRT tarybos pirmininkas, K. Petrauskis nemano, jog naujas finansavimo modelis užkirs kelią politikų siekiui visuomeniniam transliuotojui daryti įtaką. Nors iš pirmo žvilgsnio priimtos pataisos neleis Vyriausybei manipuliuoti LRT lėšomis ir skirti iš piršto laužtą finansavimą, buvęs LRT generalinis direktorius įspėja – pataisos gali būti greitai pakeičiamos, o finansavimas – mažinamas: „Nenoriu būti „juodu“ pranašu, tačiau tai, kad reklamos uždraudimui pritarė ir pozicijos, ir opozicijos partijos bei Vyriausybė ir Prezidentūra, jau yra aiškus signalas, rodantis, kad politikai vieningai suprato – nepriklausomo finansavimo šaltinio uždraudimas yra būdas sustiprinti kontrolę ir įtaką LRT.“

Ar aiškinamojo rašto nuostata nebus pažeista, išaiškės tik ateityje, tačiau viena aišku – politikai visada pasilieka takelį link visuomeninio transliuotojo.

„Reklama buvo tam tikras rinkos svertas, vertęs LRT dirbti efektyviau, konkuruoti su kitais rinkos dalyviais, stengtis pritraukti auditoriją“, – pabrėžia K. Petrauskis.

Komercijos atsisakymo pasekmės

Filmų žiūrovams, kurie negali pakęsti, kai veiksmo kulminaciją pertraukia skalbimo miltelių reklama, džiaugtis neteks – LRT eteryje bus rodoma socialinė reklama ir savireklama. Kadangi pagal Visuomenės informavimo įstatymą reklamos suminis laikas per vieną valandą negali būti ilgesnis kaip 12 minučių, netekus reklamos, tokio ilgio tuščius tarpus nebus sunku užpildyti. Be socialinės reklamos ir savireklamos Ž. Pečiulis neatmeta galimybės keliomis minutėmis prailginti rodomų laidų transliacijas ar rengti trumpas edukacines laidas.

Lietuvos radijo klausytojai taip pat nebus stebinami naujomis laidomis ar programa. G.Litvaitienė sako, jog radijo eteryje vietoj komercinės reklamos padaugės reportažų, tačiau laidų trukmė išliks ta pati: „Reklama netrukdys diskusijai, laidos ritmui, o vietoj jos bus transliuojamas arba ilgesnis, arba dar vienas reportažas.“

Nors eilinis žiūrovas esminių pokyčių nepajus ir toliau viduryje įtemptos Edmundo Jakilaičio diskusijos su Ministru Pirmininku išvydęs laidų anonsus galės nubėgti į virtuvę užkaisti arbatos, Ž. Pečiulis prognozuoja – LRT neteikdama komercinės informacijos gali prarasti dalį žiūrovų: „Reklama yra tam tikra informacijos rūšis ir žmonės, aš kalbu ne tik apie verslininkus ar pensininkus, bus priversti jungtis kitus kanalus tam, kad sužinotų šią informaciją.“

K. Petrauskis iškelia ir kitą problemą – LRT neatlikdama reklaminės funkcijos nebus motyvuota dirbti uoliau: „Reklama buvo tam tikras rinkos svertas, vertęs LRT dirbti efektyviau, konkuruoti su kitais rinkos dalyviais, stengtis pritraukti auditoriją. Išnykus šiai „nematomai rinkos rankai“, LRT taps kolūkiu, kuris tik skirstys mokesčių mokėtojų pinigus, bet paskatų efektyvumui nebeliks.“

Nuo 2015 m. visuomeninio transliuotojo pajamos iš reklamos, kurios 2012 m. siekė 17,8 mln. litų, atiteks į komercinių transliuotojų rankas, tad šiuos pinigus jie galės skirti turinio kokybės gerinimui. Ir net jeigu LRT ir komerciniai transliuotojai nebesipeš dėl žiūrovų, tai kovos dėl prestižo bei galimybės įrodyti auditorijai savo profesionalumą.

LRT kišenės pilnės

Pirminiame LRT įstatymo 6, 7 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog atsisakius reklamos transliavimo, daugiau eterio laiko liks programoms. Tai sudarys sąlygas efektyvesniam keliamų tikslų įgyvendinimui, nes LRT galės daugiau dėmesio skirti kuriamų programų kokybei bei įvairiapusiškumui. Tačiau vargu, ar kelių minučių edukacinė laida, dar vienas reportažas iš esmės pakeis tinklelį ar turinio kokybę. LRT naujų laidų nekurs, tad specifinis žiūrovas nesulauks didesnio dėmesio.

Visuomeninis transliuotojas atsiribos nuo reklamos rinkos, nebereikės įtikti masinei auditorijai bei konkuruoti su komerciniais transliuotojais dėl jos kiekio, tad bus galima išvengti laidų tinklelio komercializavimo, tačiau nežinia, ar pavyks apsisaugoti nuo politikų noro LRT paversti marionečių teatru.

Andrius Tapinas vienoje savo laidų spėliojo, kaip ateityje, įgyvendinus reklamos įstatymą, atrodys jo studija: bus puošta auksu ar persikels į namus. Europos kontekste LRT finansavimas išliks kuklus, tad prabangos tikėtis neverta, o įsitaisyti svetainėje ant minkštasuolio žurnalistui tikriausiai neteks – vis dėlto priimtos pataisos teikia vilties, jog į LRT kišenes prikapsės daugiau pinigėlių.

Susiję