Skatinantis nepamiršti lietuviškos mados istorijos Lietuvos Liaudies Kultūros Centras ir į Vakarus besilygiuojantys šiandieninio mados verslo atstovai puoselėja skirtingas viltis: viena barikados pusė viliasi, kad lietuvaičiai nepamirš kaip puošėsi mūsų protėviai, kita – kad Lietuva nesustos kelyje į tarptautinį mados pasaulio pripažinimą.

Lietuvos Liaudies Kultūros Centro tautodailės poskyrio vyresnioji specialistė Danutė Keturakienė kartu su Vilniaus Pedagoginio Universiteto choru „Ave Vita“ pristatė tautinio kostiumo kolekciją. Liaudies folklorą puoselėjančio choro nariai vilkėjo dalį 87-ių komplektų kolekcijos kostiumų, atspindinčių XIX-XX a. Lietuvos regionų kultūrą. Kaip teigė to laikmečio kostiumų autentiškumą atkūrusi dizainerė D. Keturakienė, tautiniai kostiumai yra materialinės ir dvasinės vertės turtas, kadangi tai yra sukurta visos tautos.

Renginio metu spalvingi ir akį traukiantys tautiniai kostiumai buvo pristatyti teatrališkai. D. Keturakienė išskyrė visų geografinių Lietuvos regionų aprangos bruožus ir išsamiai apie juos papasakojo. Tai privertė daugumą įdėmiai stebėti ir klausytis – įdomu, kokios lietuviškos mados ištakos, juk šiandien tenka matyti kitokią ir visiškai kitaip suprantamą madą. Nors renginio metu salė nebuvo sausakimša, buvo aišku, kad tai įdomu ne tik vyresniosios kartos atstovams. Norisi daryti išvadą, jog yra vilties, kad tautinės aprangos tradicija neišnyks, kaip mano dauguma skeptikų.

Apie tautinio kostiumo potencialą kalbėjo ir pati kolekcijos dizainerė D. Keturakienė. Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje jaučiamas pakilimas, lietuviai pradeda prisiminti senas tradicijas: „Žmonės pradeda suprasti ir pajusti protėvių rūbų grožį“. Vėl imama vilkėti tautinius rūbus ne tik įvairių valstybinių švenčių metu, tačiau ir per tokias įsimintinas datas kaip krikštynos, vestuvės, ar, netgi, tokius nuo tradicijų baigiančius nutolti pasilinksminimus, kaip mergvakariai ar bernvakariai. Tautodailės specialistė džiaugėsi, kad yra nemažai tokių renginių,  kurie stengiasi išlaikyti tradicijas. Tad vienas svarbesnių LLKC tikslų yra siekti, kad kuo daugiau žmonių įsigytų asmeninį tautos istoriją primenantį kostiumą.

Lietuviams, besidomintiems mada ar manantiems, kad ji neįdomi, vertėtų žinoti, kad būtent XIX-XX a. mados tendencijos į šalį atkeliaudavo ir iš Vakarų: vokiškų ir prancūziškų mados žurnalų. Pavyzdžiui, tokia kostiumų detalė, kaip paaukštintas liemuo, atkeliavo dar iš Ampyro laikų. Subtilios tuometinės šalies meistrės nuolat domėjosi tendencijomis, vyravusiomis kitose šalyse, tačiau interpretavo ir savaip. Jų naudotus geros kokybės audinius, įmantrius raštus ir siuvinėjimus D. Keturakienė prilygina aukštajai madai.

Tautodailės specialistė teigiamai vertina ir šiuolaikinių dizainerių kurtus rūbus, kurie atspindi mūsų tautinį identitetą ar bent jau išsiskiria tam tikromis, šalies kostiumo istoriją primenančiomis, detalėmis, spalvomis ar raštais, – tai nuostabiausias dalykas, koks tik gali būti, – teigė pašnekovė. Taip pat ji apgailestavo, kad dizaineriai ar jais tapti besiruošiantys jaunuoliai nesikonsultuoja su specialistais, kurie visada pasiruošę padėti puoselėti vėl atgimstančias tradicijas ir tendencijas.

D. Keturakienė, kartu su projekto vadove Terese Jurkuviene bei nemaža audėjų, siuvėjų ir liaudies kūrėjų komanda įgyvendinusi tokią gražią idėją, pasakojo, kad tautinio kostiumo pristatymas „Knygų mugės“ metu nėra vienintelis. Lietuvos Liaudies Kultūros Centras vykdo daug gyvų kolekcijos pristatymų. Taip pat kostiumais rengia chorą, keliauja juos reklamuoti į įvairias mokyklas ir aplanko kitas šalis bei jose esančias lietuvių bendruomenes – jų tikslas jaunimą įtraukti ir padėti pajausti tautinio identiteto svarbą. LLKC apie tai yra sukūręs filmą, išleidęs knygą, o šiuo metu rengiamas ir kalendorius, kuriame kiekvienas metų mėnuo atskleis tam metų laikui būdingą aprangą.

Tačiau vienus sunerimti, o kitus džiaugtis verčia į mūsų šalį vis sparčiau besiveržianti vakarietiška mada bei jos samprata. Viena vertus, šiuolaikinė mada, skirtingai nuo senų laikų supratimo, kad apranga turi būti estetiška ir traukti akį, pranašesnė tuo, kad yra išvysčiusi nemažai koncepcijų ir nuolat reaguoja į visuomenės pokyčius. Kita vertus, yra labai nutolusi nuo tautinių vertybių ir identiteto.

Konferencija „Lietuviška mada pasaulio mados kontekste“ tik patvirtino lietuvių norą kuo labiau priartėti prie vakarietiškojo pasaulio ir įsitraukti į kitų šalių kūrėjų kontekstą. Lietuviško mados žurnalo „L‘officiel“, bandančio pirmauti šalies mados žiniasklaidoje, redaktorė Jurgita Garbaravičienė, iniciavusi konferenciją, teigė atradusi terpę šalies rinkoje. Ji džiaugėsi, kad šalyje seniai neegzistuoja sovietinė užsklanda ir mados rinka kuo puikiausiai gali veržtis į mūsų šalį. J. Garbaravičienė akcentavo, kad: „Vis dėl to, tokia maža šalis kaip Lietuva turi nemažai: mados žurnalas, tarptautinis renginys („Mados infekcija“), į rinką atkeliauja garsių mados namų darbai, turime puikių fotografų ir dizainerių.“

Diskusijoje dalyvavusi dizainerė, Vilniaus Dailės Akademijos profesorė Jolanta Talaikytė pastebėjo, kad Knygų mugėje susirinkę tautiečiai yra ne tik skaitantys bei kultūringi, tačiau ir besidomintys mada – jų tarpe ir iškilūs menininkai. Pasak jos, mada yra toks dalykas, kuris yra arti žmogaus, visus labai dominantis ir intriguojantis. Dar daugiau, mada yra verslas ir pragyvenimo šaltinis .

Jauna šalies dizainerė, pelniusi tarptautinį pripažinimą, Agnė Kuzmickaitė taip pat išsakė idėjas, polemizuojančias su Lietuvos Liaudies Kultūros centro puoselėjamomis vertybėmis. Dizainerei atrodo, jog svarbu suvokti, kad mada yra kultūros dalis, o ją ir sudaro žmonės, kuriantys šį tinklą. Pasak jos, naudinga rūbų meno mokytis užsienio šalių mokyklose, nes tai atveria galimybes įsitvirtinti į tų šalių madoje besisukančių žmonių ratą: „Gyvendamas Lietuvoje gali naudotis galimybėmis, kurios yra čia, bet būnant čia sunku dalyvauti užsienio mados renginiuose, nes nesi to konteksto dalis, nesi žinomas“. A. Kuzmickaitė savo žodžiais patvirtino šiais laikais dominuojančią tendenciją, kad kuriamose kolekcijose svarbus elementas yra idėja ir konceptualumas, asmeninė pozicija, norima gilintis į filosofinius aspektus.

Vienas iš tarptautinio šalies mados renginio „Mados infekcija“ organizatorių Mindaugas Morkūnas gvildeno lietuviškos mados sąlyčio su komercija klausimą. Jo manymu, Lietuvos dizainerių sąjunga turėtų kelti tokius klausimus, kaip komercinio mados renginio šalyje reikalingumas, pačių dizainerių potencialas investuojant į infrastruktūros, galinčios padėti uždirbti ir viešinti save tarptautiniu mastu, kūrimą.

M. Morkūnui antrino ir į mados industriją įsiliejusi bei prekinį ženklą „D‘efect“ įkūrusi dizainerė Eglė Žiemytė. Konferencijos dalyvė teigė: „Dizaineriams tenka didelė atsakomybė, šalia jų turėtų būti didelės kompanijos, kurios padėtų kurti. Lietuvoje nėra visos prekinio ženklo struktūros, verslo kūrimo branduolio.“ Tačiau E. Žiemytė teigė, kad turint galimybę investuoti, tikrai įmanoma tapti žinomu prekiniu ženklu ir platesnėse erdvėse.

VDA docentė, dėstytoja Renata Maldutienė sakė mananti, kad Lietuvoje mados situacija yra tikrai gera: „Turime tik 20 metų laisvės ir per tą laiką pasiekėme labai daug“. Ji pritarė nuomonei, kad mados sąvoka laikosi ant dviejų „banginių“: mada kaip menas ir mada kaip verslas, todėl ne be reikalo kūrėjai veržiasi į Vakarų pasaulį ir siekia komercinės sėkmės.

Konferenciją „Lietuviška mada pasaulio mados kontekste“ Jolanta Talaikytė baigė tokiomis mintimis: „Gal kartais elgiamės kaip tie jūreiviai, kurie semia vandenį iš skylėtos valties, užuot ėmus ir užtaisius šią skylę… Geriau imti ir užtaisyti tą skylę nesidairant į praeitį, megzti bendradarbiavimo tinklus <…> Lietuvos rinka maža, bet mes esame auganti tauta, auganti rinka, turime daug pozityvių, talentingų žmonių. Turime reaguoti į aplinką ir pokyčius. Apimdami platesnį patirčių spektrą galime siekti tikslingų rezultatų.“ Atrodo, tokios mintys iš dalies išryškina esminį skirtumą tarp tautinio identiteto puoselėjimo bei šiandieninių dizainerių siekių. Bus įdomu sekti, kaip lietuviškos mados situacija keisis ateityje.

Susiję