Begalinis ciklas
Šių metų kovo pirmąją Vincas Kisarauskas būtų minėjęs savo aštuoniasdešimtmetį. Būtent iki šios dienos Vilniaus dailės ,,Akademijos“ galerijoje eksponuojama V. Kisarausko tapybos paroda ,,Prieblandos valandos“.
Gedulinga gaida visgi nėra vienintelė parodos koncepcija. Lietuvai prieblandos valandos buvo užslinkusios kartu su geležine uždanga. Erotika ir nusikaltimai buvo slepiami atkampiausiuose užkaboriuose. Tai, kas nutylėta, apskritai ,,neegzistavo“. Lytinių aktų tematika, o tuo labiau ideologinio išprievartavimo apnuoginimas buvo tabu. Dėl akivaizdžių priežasčių parodoje eksponuojami paveikslai sovietmečiu buvo nepriimtini ir nedemonstruoti viešai.
Vincas Kisarauskas – vienas pagrindinių tyliojo modernizmo Lietuvoje pradininkų. Būtent jo ir arsininko Antano Gudaičio laisvosios personalinės tapybos parodos, įvykusios 1962 m. Rašytojų sąjungos klube, davė impulsą visam meninės rezistencijos reiškiniui. Nikita Chruščiovas buvo paskelbęs avangardui karą, kuris baigėsi tik 1982 m. Bendraminčių dailininkų dirbtuvėlėse burdavosi tylieji modernistai, nesutikę su okupacinės valdžios primestomis socialistinio realizmo dogmomis. Pavieniai valdžios atstovai padėdavo legaliai realizuoti meninius sumanymus.
Parodos ,,Prieblandos valandos“ kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė kartu su Vinco Kisarausko dukra, menininke Aiste Kisarauskaite siekė paveikslams suteikti natūralią terpę ir išvengti galerijose naudojamo dirbtinio apšvietimo, kuris keičia kompozicinius akcentus ir spalvų matymą. Vincas Kisarauskas tapydavo saulės spindulių prieglobstyje, kol užslinkdavo prieblanda. Žiemiška tamsa per langus ir paveikslus įžengia į kliniškai baltą galerijos erdvę ir žiūrovams suteikiama galimybė matyti paveikslus taip, kaip matė pats jų autorius.
Paveikslų fonai pilni spalvinio purvo, kuris slegia žiūrovą kartu su riebiu aliejinių dažų sluoksniu ir kompozicijų potekste. Tapytojas kubistine maniera projektuoja nepridengtą žmogaus kūną į geometrines figūras. Pikasiški smailūs kampai įkūnija aštrius išgyvenimus. Deformuoti veidai perkreipti skausmo. Sovietinė santvarka nužmogino asmenybes, pavertė jas beveidėmis, begalvėmis būtybėmis. Žmogus tampa primityvus kaip pirmapradės geometrinės formos. Jam uždrausta mąstyti, kvestionuoti ideologines aksiomas. Nuogi kūnai apnuogina tiesą.
Du paveikslai, vaizduojantys išprievartavimo sceną, analizuoja du skirtingus nusikaltimo aspektus. Pirmasis akcentuoja fizinį išniekinimą, vadinamųjų darbo žmonių išnaudojimą, vykdytą pasitelkiant penkmečio planų retoriką. Dantų pastos spalva aukos kūną paverčia suledėjusia, sustingusia, apimta mirties nuojautos statula. Fosforiniai liepsnojantys potėpiai kuria pragarišką atmosferą, prisisunkusią agresijos, destrukcijos ir socialinės apokalipsės pranašysčių. Antrame paveiksle išryškinamas dvasinis išprievartavimas. Kompartijos prievaizdai puslankiu apsupę savo taikinį. Jie nepajudinami tarsi monolitinės akmeninės Velykų salos skulptūros, saugiai įsitaisę po diktatoriaus sparneliu.
Cikle ,,Figūros figūrose“ žiūrovui atveriamas sielos veidrodis. Sielos, įkalintos tarp keturių kūno sienų, išraižytos jausmų labirintais ir likimo aklavietėmis. Žmogus tampa architektūros fragmentu didžiųjų socializmo statybų procese. Dailininkas žaidžia su perspektyva ir proporcijomis, kuria optines iliuzijas kaip sovietinės propagandos ruporai, plovę minioms smegenis. V. Kisarauskas, meistriškai įvaldęs akademinį piešimą, glumina žiūrovą siurrealizmo realistiškumu ir charakteringu objektų medžiagiškumu.
,,Brutalus ciklas“ įspraudžia piliečius į dėžutes, į blokinius daugiabučius, kuriuos tekdavo užsitarnauti įrodžius ištikimybę režimui ir vadams. ,,Trys moterys“ atsikartoja leitmotyvu. Jas vienija ant kelių parklupdanti kasdienybė. Aplamdyti, chameleoniškos odos siluetai gyvena dvigubą gyvenimą ir piktinasi Ezopo kalba. Diptiche autorius nukryžiuoja, priremia prie sienos kenčiančias moteris ir įrėmina jų skausmą. Prisiminimai apie laisvę apaugę samanomis, žali. ,,Ismena ir Antigona“ lyg dėlionės detalės atskirtos amžinam ilgesiui. Šeimos skaldytos ir jų nariai vežti į Sibirą, neištremtiesiems padovanojant didesnę tikimybę išgyventi, persekiojimo baimę, nežinomybę ir nerimą dėl artimųjų lemties.
,,Prieblandos valandos“ slenka labai lėtai. Stalino saulė aptemdė žmogaus teisę būti savimi ir pavertė juos sraigteliais, besisukančiais makabriškame valstybės mechanizme. Atgavę laisvę mes ir vėl speičiam save į groteskiškus kalėjimus, šįkart kapitalistinius. Užsidarom ankštuose biuruose ir lankstomės ponui pinigui. Ciklas vis atsikartoja, kaskart pakeisdamas savo formą. Vinco Kisarausko darbai išlieka aktualūs ir nūdienos pasauliui.