Verslo „stebuklas“ gėlių žieduose
Nors banknotai kasos aparatuose jau garsiau čeža ir turgavietėse, tačiau turgaus prekeiviai visais įmanomais būdais stengiasi išvengti mokesčių naštos. O kuo skiriasi Monika iš Kelmės, turguje pardavinėjanti pieno produktus, nuo Vilniaus senamiestyje įsikūrusios gintaro dirbinių parduotuvės savininko? Jie abu smulkieji verslininkai, kurie savo „pyrago kąsnį“ turi atnešti į valstybės biudžetą.
Gėlių verslas iš pirmo žvilgsnio labai patrauklus – sąnaudos nedidelės, apyvarta ne maža. Juk beveik kiekvienai progai apsiginkluojame gėlėmis, nesvarbu ar kolegės gimtadienis, pusseserės vestuvės, o gal pirmasis pasimatymas. Tik čiupk kibirą su puokštėmis, pasistatyk miesto centre ir pardavinėk. Tai ypač pastebima per didžiąsias „gėlių šventes“ – Kovo 8 – tąją, Vasario 14 – tąją. Bet kas slypi po margaspalviais žiedlapiais?
Nemoki mokesčių – negausi pensijos
Pasinaudoję Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklalapyje esančia verslo liudijimų skaičiuokle apskaičiuojame, jog būdami floristai už mėnesio veiklą skirtume 104 litus gyventojų pajamų mokesčiui, 90 litų kainuotų privalomasis sveikatos draudimas, o valstybinio socialinio draudimo įmoka siektų 121,94 lito. Bendra įmokų bei mokesčių suma – 315, 94 lito.
Tačiau egziztuoja aiški tendencija, jog daug gėlininkų neįsigija kelis šimtus litų kainuojančio verslo liudijimo. O išvydę inspekcijos darbuotojus tiesiog susipakuoja prekes ir pasuka savo keliais. Tai ypač pastebime per tokias šventes kaip Tarptautinę moters ar Įsimylėjelių dieną.
Kuo tai kenkia valstybės ekonomikai? Už tai sumokame mes patys – mokesčių mokėtojai. Laikui bėgant didėja valstybės biudžeto deficitas, o tas spragas reikia „kamšyti“. Nebelieka kitos išeities, tik didinti mokesčius arba „susiveržti diržus“ – mažinti pensijas, valstybės tarnautojų atlyginimus, sveikatos apsaugos išlaidas.
Dvigubi standartai
Nepaslaptis, jog gėlių verslo raktas į sėkmę yra patikimi tiekėjai. Pasidomėjus, kur galima įsigyti gėlių ir kokiomis kainomis, sužinome, kad Vilniaus pakraštyje įsikūrusiame didmeninės prekybos centre vidutinė rožės kaina svyruoja nuo 2 iki 3 litų.
Šios gėlių bazės vykdoma politika iš pažiūros griežta – savo prekes jie parduoda tik sudarę dvišalę sutartį ir tik juridiniams asmenims arba gėlininkams, dirbantiems pagal verslo liudijimą. Deja, šias žaidimo taisykles įmanoma apeiti. Nuvažiavę nemažą atstumą iki didmeninės prekybvietės ir maloniai pakalbėję su direktore mes, fiziniai asmenys, įsigijome 20 rožių už 30 litų.
Floristė: „Skauda širdį, kai Kovo 8 – tosios rytą einu gatve“
Vienos Vilniaus gėlių parduotuvės floristės teigimu, moterys yra dažniausios lankytojos. Ji energingai pasakoja apie floristikos mados tendencijas, perkamiausias gėlių rūšis, tačiau veido išraiška pasikeičia, kai paklausiu apie konkurentus, kurie prekiauja gėlėmis tiesiog gatvėje. Pašnekovė tikina, jog daugelis žmonių nesupranta, kodėl specializuotoje parduotuvėje gėlės brangesnės nei turgavietėje: „Juk jie nenaudoja nei elektros, nenuomoja brangių patalpų, nesamdo profesionalių darbuotojų. Numanau, kad net vengia mokesčių. Geriausiu atveju – nusiperka kelis šimtus tekainuojantį verslo liudijimą.“
Papasakojus apie incidentą, įvykusį prie Nacionalinio operos ir baleto teatro, kai gėlininkės atsisakė kalbėtis su manimi ir tiesiog išvijo, ji laikėsi nuomonės, jog tik verslininkas, turintis ką slėpti, vengia dėmesio. Puikiai žinome, ką verslininkai nori nuslėpti dažniausiai. „Man skauda širdį, kai Kovo 8 – tosios rytą einu gatve. Aš sąžininga verslininkė, kuri natūraliai tikisi didesnės apyvartos ypatingą dieną, todėl samdau papildomą darbo jėgą. O ryte gatvėje išvystu prekeivius, iš automobilio bagažinės traukiančius tulpes, kurie galbūt net verslo liudijimo nėra įsigiję.“ – piktinosi parduotuvės savininkė.
