Diena, kai tesinori panirti į kosmoso erdvę
Balandžio 16 d. Penktadienis. 18 valanda vakaro. Islandijos vulkaninių dalelių ir lietuviško lietaus nuojautos. Tai viena iš dienų, kai supranti, kad gyvenimas eina ne ta linkme, kuria turėtų. Tuomet susiimi ir bent pats bandai nueiti ten, kur tas gyvenimo įkvėpimas galėtų būti pabėgęs.
Rūdninkų knygynas – tinkama vieta šių pojūčių paieškoms. Jame ne tik gali pasislėpti tarp užsienietiškos, iki šiol ne visiems lengvai pasiekiamos literatūros Lietuvoje, bet ir susipažinti su dar neatrastais talentais, kuriems yra suteikiama galimybė eksponuoti savo kūrybinius ieškojimus.
Dažniausiai tai jau nebebūna kūrybiniai ieškojimai, o aliuzija į kažką brandaus ir sunkiai suvokiamo statistiniam vartotojui. Ir negaila.
Aušra Osipavičiūtė – šiuolaikinė mados fotografė, kurios darbai išsiskiria eksperimentais ir ryškiais bei drąsiais sprendimais, kuriuos nori priimti visi, bet realizuoja tik tie, kurie iš tikrųjų „gyvena“ tomis idėjomis.
Nepasitikėjimo savimi jausmą gali sukelti parodos pavadinimas „ε erdvės”. Pasak autorės, toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – tai terminas (epsilon) iš aukštosios matematikos srities, kuri nagrinėja sudėtingus begalinių dimensijų objektus, trumpai tariant, mums nežemiškus, nepažintus ir sveiku protu sunkiai aprėpiamus.
Tokia ir paroda – sunkiai aprėpiama vienu žvilgsniu. Ryškiaspalvė kosminė tematika, žmonės, panašūs į nerealias būtybes ir sudėtingi vizualiniai sprendimai, kurie sukurti ne tik per fotosesijas, bet ir per ilgai trunkantį postprodukcijos (montažo) procesą.
Negalėtume išvysti būtent tokio „proceso“ rezultato, jei ne autorės bendradarbiavimas su dar keliomis savęs ieškančiomis ir realizuojančiomis kūrėjomis – drabužių dizainere Milda Čergelyte (slapyvardis – mimi.c) ir visažiste Greta Babarskaite.
Futuristinės formos, ryškios „rūgščios“ spalvos – šie elementai jungia parodą. Visose fotografijose modeliai yra moterys. Ir nors jas puošia neįprastų formų drabužiai, kurie kartais yra persipynę su gamtos motyvais – pvz.: ant suknelės nutūpęs žmogaus dydžio laumžirgis, apima jausmas, kad modeliams kažko trūksta. Ne, ne žvilgsnio gylio, fotogeniškumo ar idėjos išpildymo. Jos tiesiog atrodo tuščios, nebegyvos, apimtos apatijos arba tiesiog iškeliavusios anapus – į kitą realybę. Taip ir girdi jas sakant – „mes esam tik tiems, kam esam“ ir daugiau nebeegzistuojam, nes mums tiesiog to nereikia.
Ar jos gali sau leisti tai „sakyti“? Taip, nes būtybės, vaizduojamos nuotraukose paslaptingai traukia viskuo, ką turi, kad ir kokios bebūtų.
Iš pirmo žvilgsnio pamačius parodą norisi imti ir visą ekspoziciją sukeisti vietomis, bet įsižiūrėjus pajunti, kad toks pojūtis tebuvo akimirkos įspūdis. Tarp šių fotografijų yra ypatingas ryšys – panašus koloritas, kosminiai ar gamtos motyvai, išsiuvinėti ornamentai – tik antraeiliai elementai. Nuotraukos tiesiog kalba tarpusavyje ir ironiškai juokiasi iš jų nesuprantančių žiūrovų.
Žinoma, parodos atidarymo metu buvo mestelėta pora gelbėjimosi ratų – video instaliacija, vyno upės, keletas žiniasklaidos atstovų, šilti artimųjų pokalbiai, bet vis dėlto turėjai tai pajusti, o ne „suprasti“.
Tad jei aplankys nuojauta, kad šiandien ta diena, kai supranti, jog tavo realybėje kažko trūksta iki gegužės 23 dienos dar yra galimybė panirti į šią antgamtišką parodą ir bent pajausti tą pasimetusį gyvenimo raktą.
