Futbolo fanai buriasiį grupes, vadinamas ultras. Ši futbolo kultūra atsirado Europoje, tačiau yra žinoma visame pasaulyje dėl fanatiško ir gausaus garsinio bei vaizdinio palaikymo. Dažniausiai tai – atliekamos dainos, taip pat įvairi pirotechnika nuo petardų iki fajerių (deglų, kurių degimas išskiria milžiniškus tam tikros spalvos dūmų kiekius). Dar vienas nuo ultrų neatsiejamas palaikymo atributas – choreo, dar kitaip, tifo – tai didesnės arba mažesnės paklodės. Ant jų gali būti nupiešta bet kas, pradedant žaidėjų veidais ar komandos emblema, baigiant ultroms prasmingomis frazėmis.

Tokio palaikymo ištakos siekia dar 1950 – uosiuos, kai Kroatijoje, Splito mieste, žmonės, norėję organizuotai palaikyti „Hajduk” komandą, susirinko į vieną tribūną. Vėliau jie pasivadino „Torcida”, kas, išvertus iš portugalų kalbos, reiškia aistruolius.

Ultras kaip gyvenimo būdas ir komandos palaikymo kultūra išplito į Jugoslaviją, dar po kurio laiko – į Europą. Šis judėjimas sulaukė didžiulio pasisekimo Rytų ir Pietų Europos valstybėse, ypač Graikijoje, Italijoje ar Rusijoje.

Fanatizmo ištakos Lietuvojeatsirado apie 1985 – uosiuos, kai sostinės „Žalgirio“ klubą organizuotai pradėjo palaikyti trys (!) žmonės. Nuo Vilniaus ultras kultūra pradėjo plisti po visą šalį. Šiuo metu Lietuvoje yra 12 organizuoto palaikymo grupių.

Viena iš jų – „Dzūkų tankai“. Šios grupės istorija siekia 2000 – uosiuos, taigi, Alytaus „Dainavą” ji palaiko jau penkioliktą sezoną. Šiandien „Dzūkų tankų“ galva – Ramūnas Jakubauskas. Nors gyvena Vilniuje, jis nepraleidžia „Dainavos“ rungtynių nei Alytuje, nei tada, kai klubas žaidžia išvykoje.

Paklaustas, koks žmogus galėtų vadinti save ultra, Ramūnas atsako, kad jis yra toks pats žmogus, kaip ir visi. Tai reikštų, kad kiekvienas gali tapti ultra, vos panorėjęs? „Ir taip, ir ne. Tapti, žinoma, galima, tačiau kas iš to, jeigu širdy nedega ugnis? Tik praėjus laikui galima suvokti, ar tau tai – tik laiko praleidimas, ar visas gyvenimas. Jeigu ugnelės nėra, niekas jos ir neįžiebs“.

Daugiau klausinėti Ramūno nereikėjo. Išgėrus porą bokalų gėrimo, susidedančio iš vandens, salyklo, mielių bei apynių, jis viską papasakojo pats.

Ketveri metai „Dzūkų tankų“ tribūnoje pakeitė gyvenimą

Palaikyti savo gimtojo miesto komandą norėjau nuo mažų dienų, tačiau labai bijojau eiti į aktyviame palaikyme dalyvaujančias grupes. Stebėti ultrų tribūną anksčiau buvo baisu, garsios skanduotės, dainos bei pirotechnika gąsdindavo.

Taip jau nutiko, kad prieš ketverius metus su draugu ryžomės pabandyti. Tuo metu „Dainavos“ klubas neegzistavo, todėl ėjome į Alytaus „Alyčio“ tribūną. Kiek vėliau iš „Alyčio“ ir „Vidzgirio“ atgimė „Dainava“, o susijungus „Alyčio“ ir seniesiems „Dainavos“ aistruoliams vėl atkūrėme „Dzūkų tankų“ ultras.

Anksčiau vaikščiojimas į futbolo rungtynes su „Dzūkų tankais“ buvo kaip žaidimas, tiesiog pasibuvimas su draugais kitokioje aplinkoje, tačiau dabar tai tikra vertybė. Visos dienos iki rungtynių yra tik laukimas. Laukimas nakties, kada galiu išsimiegoti, nes greičiausiai praeina laikas, o dieną – užimtumas įvairia veikla tam, kad tas laikas neprailgtų. Žiema man ir mums visiems šį sportą mylintiems žmonėms yra pats bjauriausias metas, nes išgyventi be futbolo tuos keturis mėnesius yra beprotiškai sunku.

Prieš studijas Vilniuje galvojau, kad, atitolus nuo Alytaus, o sostinėje atradus kitokius žmones ir galimybes,naujas miestas man taps kur kas svarbesnis. Tačiaugreitaisupratau, kad taip niekada nebus. Persikraustymas į kitą miestą padėjo suvokti, koks esu laimingas, kad gimiau Alytuje. Taip pat tai, kad gimtojo miesto niekas nepakeis ir jis man visą gyvenimą liks vertybė, omano miesto klubas man bus pats geriausias pasaulyje. Narystė „Dzūkų Tankuose“ irgi padėjo kitomis akimispamatyti Alytų ir jo klubą.

Policija – priešas numeris vienas, moderniajam futbolui – griežtas ne

Dūdos yra labai blogai, tačiau jos nėra priešas numeris vienas. Pats didžiausias priešasvisoms ultroms yra policija. Jų, kaip ir didžiosios dalies lietuviškosios žiniasklaidos, požiūris į ultras yra neigiamas. Mes jiems – tik chuliganai, kurie kelia konfliktus ir gadina stadiono inventorių, sprogdindami petardas ir degindami fajerius.Toks jų požiūris – paviršutiniškas ir doktrinuotas. O mums tai, ką darome, yra visas gyvenimas.

Kažkuriuo metu stebėjau, kokie žmonės susirenka į „Dzūkų tankų“ tribūną. Pasirodo, patys įvairiausi: nuo paprastų, darbininkų šeimų vaikų ar jų tėvų, iki mokslo daktarų ar Seimo kanceliarijos darbuotojų. O dėl pirotechnikos… Yra geras vokiškas posakis: „pyrotechnische ist kein Verbrechen“ („pirotechnika nėra nusikaltimas“). Taiviena iš raiškos, emocijos įprasminimo priemonių. Fajeriai visada dega tomis spalvomis, kuriomis dėl futbolo dega mūsų akys kiekvieną dieną.

Priešas numeris du yra modernus futbolas su visais jo atributais: dūdų pūtimu, popkornų ar siemkių kramtymu. Tačiau liūdniausia yra tai, kad futbolas šiandien visomis prasmėmis yra prekė: tiek iš žiūrovo, graužiančio siemkes, tiek iš žaidėjo, kuris išvyksta žaisti ten, kur jam siūlo didžiausią algą, pusės. Nebelieka garbės žaisti už savo miestą ir šalį, o žiūrovui visiškai negėda prieš sportuojančius vyrus gerti alų.

Belieka pasidžiaugti, kad bent Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse, kur futbolas kol kas nėra tiesiog pelningas verslas, kai kurios senosios tradicijos šiandien yra gyvos. Lietuvoje futbolas – ne toks komercinis, todėl jis nėra modernus kaip Ispanijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Pavyzdžiui, nemažai „Dainavos“ žaidėjų – alytiškiai, o dar visai neseniai žaidę „dainaviečiai“ Virginijus Miknevičius ir Saulius Laibinis profesionalų futbolą derino su kitaisužsiėmimais.

Džiaugsmas yra ten, kur ir vienybė

Aikštėje būna stebuklų, pavyzdžiui, kai ne tokia stipri komanda pirmauja arlaimi prieš stipresnę. Man stebuklas yra matyti besidžiaugiančią tribūną. Man patinka matyti ir girdėti gerą palaikymą. Į tai susideda daug ir to ultros siekia ne dienomis, savaitėmis ar mėnesiais. Tam reikalingos gilios tradicijos. Kai aš matau žmonių akis, kurios dega dėl „Dainavos“, dėl meilės gimtajam miestui, tada aš esu laimingas ir tada įvyksta stebuklas.

Juk tribūnoje, toje mažoje bendruomenėje tie dalykai yra kur kas daugiau nei tik šypsenos ar šūksniai. Tai yra pati tikriausia vienybė ir suvokimas, kad, iš pažiūros, tarp skirtingų žmonių atrandamas vienas tikslas. Tokių akimirkų dėka suprantu, kad sportas yra pati universaliausia pasaulyje kalba.

Man pati laimingiausia akimirka „Dzūkų tankų“ tribūnoje buvo praėjusiais metais, kai iškėlėme choreo „Mūsų namai – mūsų tvirtovė“. Neapsiėjome be didžiulio kiekio pirotechnikos. Vienas sporto komentatorius tada pasakė, kad Alytuje galima pasijusti kaip Italijoje. Ir nesvarbu, kad tada visai šalia manęs sprogo petarda, kairėje ausyje pradėjo spengti ir girdėti ja negalėjau apie penkias minutes. Tada aš buvau labai laimingas.

Taip pat labai gerai pamenu pirmąsias Alytaus „Dainavos“ rungtynes po komandos atgimimo 2011 – aisiais. Padarėme choreo „Legendos nemiršta“, taip pat iškėlėme nuotraukas su garsių aktorių, muzikos atlikėjų veidais. Po šio mūsų pasirodymo gavome dėmesio iš užsienio. Apie šią choreo rašė vienas interneto portalas, kuris apžvelgia ultrų gyvenimo naujienas pasaulyje.

Daugės prisiekiančiųjų spalvoms

Niekada nenoriu palikti „Dzūkų tankų“ ir „Dainavos“. Jeigu klubas iširtų, aš padaryčiau viską, kad jį atgaivinčiau. Visai nesvarbu kur, mėgėjų lygoje ar aukštesniuose divizionuose, bet jis neišnyks. Aš, kaip ultra, jaučiu atsakomybę ir tikrai imsiuosi visų priemonių, kad klubas gyvuotų. Jis pats, jo spalvos, gimtasis miestas man yra pats didžiausias turtas. Spalvos man yra viskas. Tai dalykas, kurio aš nebegalėsiu ir nebenorėsiu pakeisti. Jeigu kartą gyvenime ultra prisiekia vienoms spalvoms, jos lydi visąlaik.

Labai noriu tikėti, kad Alytuje toks esu ne vienas. Prieš dvejus metus rašiau straipsnį apie bundančią tradiciją Lietuvos futbolo stadionuose. Ultras Lietuvoje nėra senas reiškinys.

Pavyzdžiui, Kroatija turi labai gilias futbolo tradicijas. Seniausia jų ultras grupuotė gyva jau 64 – ius metus, o seniausiam Lietuvos ultras tik 29 – eri. Tai tik laiko klausimas, kadaši futbolokultūra Lietuvoje taps dominuojanti.

Susiję