„Tiesa“ ar melas?

Visai netoli Žurnalistikos instituto, Maironio gatvėje, buvo įsikūrusi dienraščio „Tiesa“ redakcija. Jis Vilniuje leistas nuo 1944 iki 1994 metų. Žurnalistikos istorijos ir periodinės spaudos tyrinėtojas profesorius Vytas Urbonas knygoje „Lietuvos žurnalistikos istorija“ laikraštį „Tiesa“ priskiria prie „komunistinės orientacijos periodikos“ ir sako, kad jis buvo skirtas tarybinei santvarkai kurti.

Paradoksalu – pavadinimu deklaravęs tiesą leidinys buvo svarbiausias sovietų propagandos įrankis. Pavartę vos kelis „Tiesos“ numerius, galime išvysti antraštes, garbinusias Stalino kultą ir skatinusias plėsti proletariato sluoksnį: „Už kultūringą tarybinę prekybą“, „Pirmūnų pavyzdžiu šalinkime darbo trūkumus ruošiantis sėjai“, „Didžiosios komunizmo statybos“, „Skamba Stalinui mūsų daina“ ir t.t.  Tokio ir panašaus tipo antraštes papildo leidinio moto: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“.

1955 metais leidinio tiražas siekė 200 tūkst. egzempliorių, 1970–aisiais – 258 tūkst., o 1987–aisiais – 311 tūkst. Metus laikraštį redagavo Komunistų partijos istorikas Romas Šarmaitis, vėliau žurnalistai Genrikas Zimanas, Albertas Laurinčiukas, Mindaugas Barysas, Domas Šniukas.

Sugriuvus sovietų imperijai, neilgai gyvavo ir dienraštis. 1990 m. laikraštį bandyta reformuoti. Susikūrus Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), laikraščio steigėja ir leidėja tapo LDDP taryba. Tačiau laikraščio tiražas sumenko iki 50 tūkstančių egz., o nuo 1994 m. liepos 1 dienos vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

Viršelyje – moteris,  viduje – politika

Žurnalistikos instituto pašonėje buvo įsikūrusi ir žurnalo „Tarybinė moteris“ redakcija. Šiuo metu buvusios redakcijos pastate įsikūręs „Šekspyro“ viešbutis.

Mėnesinis žurnalas pradėtas leisti 1952 metais. Žurnalo redakcija jį pristatė kaip „politinį – visuomeninį ir literatūrinį iliustruotą Respublikos moterų tarybos žurnalą“.  Jame  galima rasti daug ideologijai tarnaujančių politinių straipsnių. Pavyzdžiui, 1959 metais paskelbtame  tekste „To užmiršti negalima“ rašoma apie Antrąjį pasaulinį karą. „Neskubėkite užversti šių puslapių ir nesakykit: kam vėl apie tai rašyti, kam prisiminti tą siaubingąjį karą… Taip. Būtų gerai apie tai negalvoti ir nerašyti, jeigu… Jeigu Vakaruose nebūtų jėgų, dar tebekurstančių „šaltąjį karą“, tebegrasinančių tautoms nauju pasauliniu karu.“

O štai – šūkis, skirtas 42 –osioms Spalio revoliucijos metinėms: „Šlovė didžiajam spaliui, atvėrusiam naują erą žmonijos istorijoje – kapitalizmo žlugimo ir socializmo pergalės erą.” Šalia teksto – nuotrauka, kurioje Nikita Chruščiovas (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius) priima gėles iš pionierės. Socializmu ir Komunistų partijos idėjomis dvelkiantis leidinys nebuvo visiškai politinis, jame, kaip ir šiuolaikiniuose žurnaluose, surasime tekstų apie moterims rūpimus dalykus.

Mirga antraštės: „Kur slypi grožio paslaptys“, „Šalti užkandžiai“, „Nertos staltiesės“, „Aplinkos įtaka vaiko augimui“, „Kaip mes šventėme motinos dieną“.  Atrodytų, kad tai įprasto leidinio moterims tekstai. Apie buitį, grožį, vaikus. Žurnale galima rasti netgi suknelių, batelių ar šukuosenų reklamų. Jame apžvelgiamos naujausios mados tendencijos.

Leidinio tiražas taip pat įspūdingas – 1981 metais jis buvo leidžiamas daugiau nei 50 tūkst. egz., 1989 m. – pusės milijono egzempliorių tiražu. Žurnalas leistas lietuvių ir lenkų kalbomis. 1991 m. iš žurnalo pavadinimo išbrauktas žodis „tarybinė“ ir „Moteryje“ politikos nebeliko.

Su „Šluota“ gyventi linksmiau

Toks galėtų būti satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ šūkis. Iš pažiūros labiausiai šiuos laikus primenantis Tarybų Lietuvos žurnalas – ryškių spalvų, kokybiškos iliustracijų. „Šluota“ leista 1956-1990 metais. Spausdinti satyriniai ir humoristiniai rašiniai, piešiniai ir karikatūros visuomenės, politikos, kultūros, buities temomis.

„Šluota“ panaši į šiuolaikinius leidinius ne tik išvaizda, bet ir turiniu. Satyros žanras leido žurnalui jaustis šiek tiek laisviau ir kritikuoti ne tik buitinio gyvenimo smulkmenas, bet ir politikus. Leidinyje galime rasti tokių antraščių: „Žūstantys milijonai“, „TSKP XXVI suvažiavimui artėjant – stipriau šluokime trūkumus“, „Valdiški pinigai – dūmais“. Žurnalistai kandžiai pašiepia valdžios ydas, nepadarytus darbus, netvarką. Visai kaip šiais laikais – nieko nebijodami, niekam nepataikaudami. Beveik kiekvienoje žurnalo karikatūroje galima įžvelgti politinių poteksčių. 1981 metų numeryje vaizduojama karikatūra apie Šaltąjį karą. Karine technika apkrauta rusų šeima ir šalia stovintys karininkai, klausiantys vienas kito: „Užteks ar dar krauti?“

„Šluotos“ redakcija negaili kritikos visuomenės gyvenimui bei pažeria perliukų iš kasdienių nutikimų. „Baudžiamąją bylą iškelti dėl bulvių vagystės iš garažo atsisakyta, nes garažas pastatytas ne pagal tipinį projektą. Iš nutarimo“.

Nevengiama pasišaipyti ir iš ydų: „Darbas meistrą girdo“. Žurnale gausu komiksų suaugusiems, kurie mūsų laikais yra beveik pamiršti. Galima rasti net „Užsienio humoro“ skiltį ir pamatyti, kaip redakcija įsivaizduoja kitų šalių gyvenimą.

Profesorius V. Urbonas teigia: „Atšilimo laikotarpiu žmonėms buvo leista kiek laisviau reikšti savo nuomonę. Tas pagyvėjimas ypač buvo jaučiamas spaudoje, tiesa, visos idėjos dažniausiai buvo reiškiamos ezopine kalba, sumaniai naudojantis potekste, apsidraudžiant marksizmo klasikų citatomis.“ „Šluota“ yra puikus atšilimo laikotarpio spaudos pavyzdys.

Žurnalo tiražai šiek tiek mažesni nei prieš tai minėtų leidinių: 1966 metais leistas 55 tūkst. egz., 1981 – daugiau nei 108 tūkst. egz. tiražu. Nuo 1995 „Šluota“ buvo leidžiama ir nepriklausomoje Lietuvoje, ėjo 1-2 kartus per mėnesį.

Susiję