Tradiciniam studentų „Gaudeamus“ festivaliui ruošiasi ir Vilniaus universiteto choristai

Latvių ir lietuvių studentų chorai virpino klausytojų Liepojoje (Latvija) širdis. Autorės nuotrauka
Latvių ir lietuvių studentų chorai virpino klausytojų Liepojoje (Latvija) širdis. Autorės nuotrauka

Žinau, kad turiu skubėti. Liko vos kelios minutės. ,,Greičiau, jau turim eiti“,- išgirstu balsą už savęs. Susiveržiu savo žeme besivelkančią suknelę ir įsispraudžiu į tragiškai nepatogius aukštakulnius. Na va, beveik pasiruošusi. Šalia manęs stovinti mergina dar ryškinasi lūpas raudonu lūpdažiu. ,,Graži spalva, duok ir man“,- pasidažau lūpas ir aš . Pasiimu juodą aplanką su natomis ir traukiu link durų, jas uždarydama girdžiu: ,,Ei, kur mano šukos, negaliu pasirodyti nesusišukavusi !”, tačiau laiko gražinimuisi nebėra. Metas eiti į sceną.

Kai Vilniaus universiteto choristai pasitikinčiais savimi veidais pasirodo scenoje, nė vienam žiūrovui nešautų į galvą, jog išties mūsų galvose sukasi šimtai minčių: ,,Reikia nuolat stebėti dirigentą”, ,,Svarbu nepamiršti šypsotis”, ,,Šitą kūrinį turime pradėti labai tyliai”… Žengdama atidžiai žiūriu po kojomis: ant žemės pilna muzikinę įrangą jungiančių laidų, kurie tik ir tyko apsivynioti aplink tavo koją. Viduje jaučiu nedidelį virpulį: dainuodamas chore tampi tarsi komandos nariu, tad norisi saviškių nenuvilti ir viską daryti kiek įmanoma geriau . Kadangi choristų daug, kol sustojame ant scenos, praeina kelios minutes.  Atrodo, jog žiūrovus šiek tiek pribloškia mūsų choro dydis. Salėje tyla. Staiga pasigirsta tvirti tenorų bei bosų balsai: ,,augo bernelis tėvo dvarely…“, vėliau įsijungia ir švelnus merginų atsakymas: ,,augo dukrelė pas motinėlę…“. Štai taip pradėjome Liepojoje vykusį koncertą, kuriame kartu su latvių chorais ,,INTIS“ ir ,,Atbalss” atlikome studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“ skambėsiančius kūrinius.

Savąją programos dalį baigiame ,,Širdžių kalba”. Ją mėgsta dainuoti dauguma choristų: tiek tekstas, tiek melodija  verčia šiurpuliukus po kūną bėgioti. Nors daina ir lietuviška, žiūrovams, kurių didžiąją dalį sudaro latviai, ji akivaizdžiai patinka: plojama ilgai ir garsiai. Nutilus šurmuliui, mūsų vadovę Rasą Gelgotienę scenoje pakeičia Liepojos chorų dirigentė Ilzė Valcė.  Atliekame kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūrinius, kuriuos patriotiškai nusiteikę žiūrovai palydi garsiais ,,Bravo!” Dainuodama jaučiu, kaip muzika sujungia tautas: štai mes, lietuviai, atliekame latviškas dainas, o  žiūrovai latviai su malonumu klausosi lietuviškos muzikos.

Susirinkusieji pakyla iš savo vietų ir gieda kartu su mumis himną ,,Gaudeamus igitur“ – štai taip pabaigiame koncertą. Toks žiūrovų palaikymas netikėtas, bet labai malonus. Choristų bei vadovių veiduose matyti šypsenos – renginys išties buvo ypatingas.

Kol važiavome namo, vis negalėjau nustoti galvojusi apie vieną šios kelionės įvykį. Belaukiant koncerto pradžios kavinėje prie mūsų staliuko priėjo nedidelio ūgio vidutinio amžiaus vyras. Jis išgirdo mus kalbant lietuviškai ir priėjęs taip pat prabilo kiek netaisyklinga lietuvių kalba. Staiga, mums nieko neklausus, jis pradėjo pasakoti esąs lietuvis,  gyvenąs Latvijoje  jau daugiau nei keturis dešimtmečius ir grįžtąs į gimtinę tik kartą per metus, nes visi jo artimieji mirę. ,,Ar gerai bekalbu lietuviškai?“,- susirūpinusiu veidu mūsų klausė vyriškis. Liūdnai šyptelėjau – matyti, jog žmogus labai ilgisi savo tėvynės.  Tuomet vyras atskleidė, jog yra subūręs ansamblį, kuris atlieka lietuvių liaudies dainas, o išgirdęs apie būsimą Vilniaus chorų koncertą labai nudžiugo ir pažadėjo ateiti mūsų pasiklausyti. Taigi susimąsčiau, jog išties muzika jungia žmones: tiek skirtingų tautų atstovus, tiek ir mūsų kraštiečius, kurie, iškeliavę svetur, atranda savąją tėvynę dainoje.