Pakeisti gyvūnų likimus gali kiekvienas
Vasara, kaimas, šuo Reksas ir braškės – tik to man reikėdavo vaikystėje, kad atostogos būtų idealios. Tada man buvo aštuoneri, pasaulis baigdavosi už kiemo ribų. Reksas buvo tikras šeimos narys, gindavęs net ir nuo kačių. Laikas – prisiminimų priešas, tačiau niekad nesitikėjau, kad Ta akimirka ateis taip greitai. Dvylika Rekso gyvenimo metų prabėgo itin greitai, tiesa buvo visko: atsisveikinti Reksas norėjo dar būdamas jaunas, suėdęs nudvėsusią rupūžę. Tąkart jam tiesiog pasisekė. Tačiau atėjo diena, kai Reksas išėjo… Aš netekau savo vaikystės prisiminimų.
Buvo saulėtas šeštadienio rytas. Kovui neįprasta – šildė taip, kad kartkarčiais užmiršdavau, kad lauke pavasaris. Važiuojame į Šiaulių miesto gyvūnų globos namus.
Atvykome. Išlipęs iš automobilio įlipu į balą. Pasigirsta garsus šunų lojimas, matau apkerpėjusius, ir išblukusius „medinukus“. Apima slogūs jausmai, sunku patikėti, tačiau tai Šiaulių miesto savivaldybės paramą gaunanti prieglauda. Dar dabar akyse matau varganuose voljeruose uždarytus šunis. Jausmas tarytum šunys – tai vaikai, ieškantys naujų šeimų. Net ir pikčiausiai atrodantis į rotveilerį panašus šuo žiūri į mane ir prašo, kad jį paglostyčiau.
Globos namų internetinėje svetainėje skelbiama, kad šiuo metu naujų šeimininkų ieško 44 keturkojai: 31 šuo ir 13 kačių. Tačiau būnant prieglaudoje susidaro įspūdis, kad gyvūnų yra daugiau.
Prieglaudoje šunys įvairūs: maži, dideli, garbanoti, balti, juodi, rudi, aišku viena – tikrą draugą gali rasti kiekvienas.
Apžiūrėjus visus globotinius lauke, prižiūrėtojas pakviečia į prieglaudos pastatą. Jame karaliauja katės ir mažiausieji prieglaudos globotiniai su mamomis. Vaizdas viduje ganėtinai niūrus: namas senas, sukiužęs, nauji langai šiek tiek sulaiko šilumą. Kambariuose – grotos, gyvūnai atskirti vienas nuo kito. Namo grindys išklotos sovietmetį menančia linoleumo danga.
Einant lauko durų link, prieglaudos darbuotojas paklausia, ar mums nereikia kačių (toks siūlymas man primena prekybos centrų kasininkes, siūlančias įsigyti loterijų bilietų). Atsakome, kad kates mes mylime, kaime gyvenanti močiutė jų augina net keturias. Bet dabar ne apie tai.
Išlydėdamas mus prižiūrėtojas papasakoja keletą istorijų apie prieglaudos globotinius. Iš viso pasakojimo galėčiau išskirti pagrindinius dalykus: vienus globotinius jis vadina „lapiniais“ – tai šunys, kurie niekad nejautė žmogaus meilės. Kitus globotinius jis pavadina „kvaileliais“ – tai šunys, kurie buvo netinkamai auklėjami.
Ta dieną aš supratau ką reiškia likti vienišam ir niekam nereikalingam. Ta diena buvo kitokia, nei ta, kai pirmą kartą pamačiau Reksą. Aš buvau kitoks.
Tą dieną mes radome naują draugą – Kupstį, kuris nuo tos akimirkos tapo pačiu laimingiausiu šunimi pasaulyje.