Balandžio 22-ąją, antradienį, 15 val. Vilniaus balso salėje (Maironio g. 7, Vilnius) prof. Žygintas Pečiulis pristatys savo naują knygą „Kaip bendrauti su žiniasklaida. Principai, patarimai, pavyzdžiai“. Diskusijoje dalyvaus politologas socialinių mokslų daktaras profesorius Lauras Bielinis, žurnalistas, TV laidų prodiuseris Edmundas Jakilaitis, žurnalistė, politikos ir visuomenės veikėja Dalia Kutraitė.

Profesorius Ž.Pečiulis su „Universiteto žurnalistu“ maloniai sutiko pasidalinti ištrauka iš savo naujosios knygos. Čia ją ir skelbiame!

„Kaip bendrauti su žiniasklaida. Principai, patarimai, pavyzdžiai“

Akis į akį su žurnalistu. Interviu ir diskusijos technikos

Tai, ką norėjote žinoti apie interviu

1. Kaip žurnalistą sutikti?

Nereikia tiesti raudonų kilimų. Tai – tiesiog darbas. Ceremonijos, ekskursijos, vaišės jį gali trikdyti. Galbūt jums tai įvykis, o jam rutina. Atsisakyti vaišių jam bus nesmagu, o tądien dar reikia daug ką padaryti.  Jeigu interviu nėra iš lengvųjų (žurnalistas tikrina kritiką jūsų atžvilgiu), būtų galima netgi  įžvelgti papirkinėjimą. Žurnalistas negali priimti dovanų, nes jos pakenks jo nepriklausomumui. Būkite mandagūs, korektiški ir orūs.  Arbata ar kava (net su sausainiais) neturėtų būti laikoma  nusikaltimu.

2. Kodėl  žurnalistas  kartais nervingas?

Taip būna. Dažniausiai jis susitvardo, tačiau kartais nesugeba  nuslėpti. Įsivaizduokite,  viskas griūna nuo pat ryto. Gedo technika, tris kartus atidėliojo filmavimą, operatorius pamiršo kasetę, užkniso vairuotojas. Naktį kėlėsi prie sergančio vaiko. Dar jūs su savo pretenzijomis (ne to paklausei, ne taip paklausei).  Greičiausiai  jis nieko jums ir nepasakys, išlėks beveik neatsisveikinęs (tai irgi jums nepatiks). Jam dar reikia jus iššifruoti, sumontuoti, redaguoti. O  viską reikia baigti per valandą.

3. Ar visi žurnalistai vienodi?

Jeigu dažnai bendraujate, matėte visokių. Mielų, nekantrių, pasipūtusių, paprastų, šiltų ir net įkyriai malonių. Vieni nuoširdžiai domisi, kitų akyse – tuštuma.

Tačiau jie labai panašūs. Jie – žiniasklaidos priemonės pasiuntiniai, turintys greitai (dažniausiai šiandien pat) parengti informaciją. Daugelį jų sieja tikslas, žingeidumas, žvalumas, energija. Jie atrodo pamišę detalėmis, pavyzdžiais, analogijomis. Jie gali pasirodyti keisti, klausinėti to, ko niekas gyvenime neklausė (Ar lazeris kvepia? Ką pasakytumėte atsiimdamas Nobelio premiją? Ką jautėte pirmą kartą atsistojęs prie jachtos vairo? Kaip formulėse galima rasti poezijos?). Jie visi kaip vienas susiraukia išgirdę ką nors sudėtingo, ilgo ir nerišlaus, nes  žino, kiek vargo turės redaguodami. O gal net viską turės išmesti.

4. Ką žurnalistas mano apie mane?

Nenustebčiau, jeigu nieko gero. Įsivaizduoju, ką  jis kalba apie jus grįžęs į redakciją ar į namus. Kad ir taip. Nekvailas žmogus, bet nemato nieko daugiau be savo molekulių (formulių, įstatymų, žvaigždžių, augalų, paukščiukų, žodynų, kiaulių, skalūnų dujų). Veltui sugaišau pusę dienos. Atskaitė valandos paskaitą (prisiminiau universitetą), dar liepė perskaityti penkias knygas, bet aš taip nieko ir nesupratau. Žuvęs reikalas. Jis mat negali  trumpai, negali  paprastai, nes kompromituos mokslą (meną, istoriją, teisę, religiją). Visi jie  ten  šnekasi su dievais. Geriausiu atveju, vienas su kitu.

Pyktelėjote? Neverta. Laikraštis nėra monografija, interneto žiniasklaida nėra terminų žodynas, o radijas ir televizija nėra mokslinė konferencija. Jei tai pripažinsite (o reikėtų), geriau suprasite ir žurnalisto apmaudą. Jis gal ir supras (tris kartus išklausęs tai, ką pasakėte, ir perskaitęs tas penkias jūsų rekomenduotas knygas). Bet kaip paaiškinti kitiems? Tai kas ant ko čia turėtų pykti? Pagaliau, jeigu nenorite (ar negalite) kalbėti suprantamai, būkite sąžiningi nusiųskite žurnalistą pas kolegą (kiekvienoje srityje yra gerų kalbėtojų).

5. Kodėl  žurnalistas pertraukia?

Klausydamasis jis jau pradeda vertinti ir atrinkti informaciją.  Žurnalistas pasižymi svarbiausias mintis, išgirstą efektingą frazę, kurią jis panaudos kaip citatą arba reportažo sinchroną. Tai – aktyvus klausymas, leidžiantis iš tikrųjų girdėti, padedantis formuluoti tikslinančius klausimus.

Jeigu kalbate ne į temą,   labai detaliai ar  plačiai,  žurnalistas   įsiterps. Jis jau žino, ko nereikės, kas netilps, kas bus sunkiai suprantama auditorijai. Neleisdamas jums išsiplėsti, pasakyti iki galo, žurnalistas gali sutrukdyti jums pateikti naują, netikėtą požiūrį, tačiau jis žino, kad šiandien kalba ne apie tai. Klausydamas jis atlieka eksperto darbą, nes žino, kad  neturės galimybių pasamdyti  jūsų minčių vertėjo į žmonėms suprantamą kalbą. Kad ir kokios prastos nuomonės esate apie žurnalistą, jis yra kur kas labiau išsilavinęs už daugelį skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų. O dar  kasdien susitinka su specialistais, geriausiais savo srities žinovais, vadinasi, tobulėja. Pasitikėkite juo.

6. Kodėl  žurnalistas nori mane sužlugdyti?

Ar jis tikrai pavojingas? Visaip būna. Jis gali atrodyti mielas, tačiau spaudoje susprogdinti bombą. Jis gali atrodyti įkyrus ir nemalonus, tačiau nustebinti gera publikacija.

Niekas neatsiranda iš nieko. Nemanykite, kad žurnalistas puola vien todėl, kad yra blogos nuotaikos, jam nepatikote ar todėl, kad ne ta koja išlipo iš lovos. Matyt, yra  priežasčių, kodėl į jus žvelgiama įtariai ir kritiškai. Gali būti, kad gauta informacija apie nederamus jūsų veiksmus (arba neveikimą). Gal kas nors pasakė kritišką  nuomonę apie jus ar jūsų veiklą ir  žurnalistas nori išsiaiškinti. Paprastai žurnalisto kritika nėra asmeninė, jo kvietimą   kalbėtis suvokite  kaip galimybę pasakyti tiesą, atmesti kaltinimus. Nėra ko nervintis, juk jums  suteikiamas žodis.  Jeigu atsisakote tokios galimybės, kas gali paneigti, kad…

7. Ar žurnalistas turi bent mažiausią suinteresuotumą, kad man pasisektų?

Labai dažnai  žurnalistas nori jūsų, vadinasi ir jo paties, sėkmės. Jis turi tikslą informuoti, paaiškinti, pateikti analizę, patarti ir  šio tikslo realizavimui pasikvietė jus. Žurnalistas džiaugiasi, kad  esate ne tik geras ekspertas, bet ir malonus žmogus. Jis maloniai nustebintas, kad pasirinkimas sėkmingas. Jūs iš karto pagaunate, ko reikia auditorijai, puikiai dėstote mintis. Žurnalistas kaip mažas vaikas džiaugiasi kiekvienu jūsų palyginimu, įsimintina fraze. Mato, kaip auditorija šypsosi,  išgirdusi (perskaičiusi) jūsų sąmojų.  Greičiausiai sulauksite jo skambučio, jeigu    kas nors pagirs interviu, straipsnį, reportažą ar laidą. Žurnalistas norės su jumis pasidalinti sėkme.

8. Ar verta gaišti laiką diplomatijai?

Žinote apie dvi kardinaliai priešingas galimybes. Viena – ieškoti sąlyčio taškų, surasti racionalaus grūdo žurnalisto ar kito pašnekovo argumentuose ir pateikti savo versiją. Kita –  nedelsiant parodyti, kad nesutinkate, laikotės kitos nuomonės. Yra ir daugybė tarpinių variantų.

Turint omenyje ribotą žiniasklaidos vietą ir laiką, atrodytų, kad nelabai yra kada glaistyti kampus, gražbyliauti. Juo labiau, kad tikėtina, kad įžanginė argumentacija gali būti išbraukta (išmontuota). Tačiau žmonijos išmintis kalba apie tai, kad tiesmukumas nėra pats geriausias būdas. Štai istorija apie link bedugnės lekiančią  kaimenę. Tas, kuris pamėgino sustabdyti ją, iššokęs prieš kaimenę, buvo sutryptas. Įsilipusio į medį ir  bandžiusio aiškinti, kaip kvailai jie  elgiasi, niekas neišgirdo. O štai trečiasis  bėgo su kaimene ta pačia kryptimi ir tokiu pat greičiu. Tapęs savu, išsiveržė į priekį, ėmė vadovauti ir išgelbėjo  nuo pražūties. Štai toks moralas.

9. Ar žurnalistas privalo atsiklausti leidimo filmuoti ar  įrašyti interviu garsą?

Taip, jis turi atsiklausti. Tačiau kai ką norėčiau su jumis aptarti. Pirmiausia, turėtumėte būti suinteresuoti, kad jūsų mintys būtų pateiktos kuo tiksliau.  Įrašas leidžia žurnalistui pasitikrinti, ką pasakėte, jeigu reikia, pateikti autentišką citatą. Todėl normalu, kad  filmuojamas ar įrašomas ne tik radijo ir televizijos, bet ir spaudos interviu. Tiesa, jūs turite teisę žinoti, ar vaizdo ir garso įrašas bus naudojamas tiesioginiam citavimui, tai yra, transliuojamas. Jeigu esate privatus asmuo ir  nenorite, kad jūsų žodžiai būtų transliuojami, žurnalistas privalo paisyti jūsų pageidavimo.

Gerai išauklėtas žurnalistas paprastai paklausia, ar gali įjungti diktofoną (arba telefoninio pokalbio metu pasako, kad jis pokalbį įrašinėja). Tačiau iš savo patirties (žurnalistinės  ir  bendravimo su žurnalistais) žinau, kaip neigiamai  paveikia diktofono mygtuko spragtelėjimas arba pauzė, kol radijo žurnalistas parengia įrašymo įrangą. Todėl kartais yra geriau, jeigu mums šito nesako – įrašas įjungiamas mums net nepastebėjus, o pokalbiui pasibaigus primenama, kad buvo įrašinėjama. Juk būtų keista, jeigu sutikę duoti interviu, staiga pareikštumėte, kad neleidžiate naudoti jūsų paties pasakytų žodžių. Su kuo tai palyginti? Gal su ponu Bynu, kuris mielai degustuoja vyną, o kai jam pasiūlo vyno užsisakyti, prisimena, kad vairuoja automobilį.

Siūlau susitaikyti su mintimi, kad jūsų pokalbis su žurnalistu visada bus įrašinėjamas.

10. Ar galiu žurnalistui nurodyti, ką skelbti, o ko ne?

Galite, tačiau geriau to nedaryti. Žiniasklaidos praktikoje galioja nespaudai (of the record) taisyklė. Kai kurių šalių etikos kodeksuose numatyta, kad jeigu žurnalistas perspėjamas neskelbti informacijos dar prieš ją pasakant, toks prašymas žurnalistą saisto. Tačiau jeigu informacija pirmiau pasakoma, o tik po to paprašoma jos neviešinti, žurnalistas šio prašymo gali nepaisyti. Lietuvoje tokio reglamentavimo nėra.

Mano galva, protingiausia būtų nekalbėti to, ko nenorite. Negalintiems iškęsti, patariu pasipasakoti geriausiai draugei (draugui), nueiti išpažinties, bet jokiu būdu nepasakoti žurnalistui. Kam gaišti laiką atskleidžiant neskelbtiną informaciją. Kam žaisti su degtukais, nes jeigu informacija pasirodys svarbi visuomenės interesui, žurnalistas  ją paskelbs. Ir tada nepykite ant jo. Kaltinkite tik savo palaidą liežuvį.

11. Ar galiu likti anonimu?

Galite, tačiau nereikia su tuo žaisti. Kodėl? Todėl, kad tai – išskirtinis atvejis, liudijantis pateiktos informacijos svarbą ir jums gresiantį pavojų. Žurnalistas privalo saugoti jūsų paslaptį net tuo atveju, jeigu teismas įpareigotų atskleisti informacijos šaltinį. Vadinasi, nekaltas slėpynių žaidimas žurnalistui gali baigtis teismo nuosprendžiu. Gerai  pasverkite ir įsitikinkite, ar informacija to verta.

12. Ar prieš publikuojant (transliuojant) galiu prašyti susipažinti su  interviu?

Teisybės labui reikia pasakyti, kad yra leidinių (tarp jų prancūzų „Le Monde“), kurie skelbia tokį prierašą: „Pokalbis autoriaus perskaitytas ir iš dalies pakeistas“.  Tačiau tai yra išskirtiniai atvejai. Nors esate interviu bendraautorius,  tačiau jus traktuoja kaip žurnalisto informacijos šaltinį, dažniausiai vieną iš daugelio. Žurnalistas informaciją komponuoja iš įvairių dedamųjų dalių – šaltinių, nuomonių. Jis neprivalo jūsų klausti, kurią citatą rekomenduotumėte panaudoti, kokiais žodžiais pradėti ar pabaigti. Žurnalistas turi teisę visiškai nepanaudoti jūsų minčių, jeigu jos pasirodys nieko naujo nepasakančios, neįdomios, neaiškios. Jeigu primygtinai reikalausite žurnalisto parodyti, ką jis parašė (sumontavo), jam gali pasirodyti, kad norite kontroliuoti (cenzūruoti), nepasitikite. Žurnalistas ims  jūsų vengti.

Kokiais atvejais žurnalistui vertėtų pasitikrinti ir pasitikslinti? Kai  tekstas sudėtingas, jis gali parodyti visą parengtą interviu ar tik jūsų citatą.

Bet  nebūkite įkyrūs. Juk kai restorane užsisakote patiekalą, nestovite šalia virėjo ir neaiškinate jam, kaip reikia virti sriubą ar kepti karbonadą. Pasitikėkite žurnalistu.  Jeigu  nudegsite, tada jau turėsite pagrindo nepasitikėti.

Susiję