Tai – kečupas?

Netikras kraujas naudojamas, kai vaikai nori išgąsdinti tėvus ir draugus Helovino šventėje, o dažniausiai – kine, teatre. Ko gero žymiausias kraujo imitavimo būdas buvo 1960 metų Alfredo Hičkoko trileryje „Psichopatas“, kur vienoje scenoje šokoladinis sirupas „Bosco“ liejosi laisvai. Kadangi filmas nespalvotas, tikroji šio saldaus padažiuko spalva nebuvo tiek svarbi kiek konsistencija. Tiesa, šį sirupą taip pat naudojo ir lietuviškų šaknų turintis režisierius Džordžas Romeras siaubo filme „Gyvų numirėlių naktis“ (1968).

Šiais laikais kinas kruvinoms scenoms daugiausia naudoja kukurūzų sirupą, maistinius dažus, vandenį, gyvūnų kraują, atitinkamai tirštumui renkasi miltus, šokoladinį sirupą ir pan. Vaizdą ištobulina jau specialiųjų efektų pagalba.

Sunku pasakyti, kaip dažnai filmuose jam imituoti naudojamas kečupas. Tačiau vienas žymesnių atvejų – „Pats baisiausias filmas 3“. Tikėtina, kad pomidorų padažas pasitelkiamas gana retai, nes laikui bėgant jis ima skleisti ne patį maloniausią kvapą. Galbūt dėl to jo naudojimas daug populiaresnis Helovino šventėje?

Atsargiai, parskrieja apelsinas!

Maisto karas dažnai prasideda spontaniškai. Kartais užtenka sviesti vieną žirnelį draugui į lėkštę valgykloje ir prasideda visiška sumaištis. Vaisiai, uogos, daržovės, mėsa, kiaušiniai, įvairiausi kepiniai ir kulinariniai šedevrai – viskas gali tapti ginklu šiame kare. Tik būtina įspėti – nors apie žuvusius tokiuose karuose girdėti neteko, yra atvejų, kuomet maisto karo dalyviai susilaukia policijos dėmesio. Pavyzdžiui, toks karas Čikagos mokykloje 2009 metais baigėsi 25 moksleivių sulaikymu, rašė „The New York Times“. Policijos veiksmai sukėlė tėvų pasipiktinimą, nes vaikams buvo nuo 11 iki 15 metų, o su jais elgtąsi kaip su tikrais nusikaltėliais. „Neaišku, kaip tai paveiks vaikus. Palaikau bet kokią kitą bausmę, bet ne kalėjimą. Kas nėra dalyvavęs maisto kare?“, – klausė Erika Rusel, dviejų aštuntokių mergaičių, praleidusių 8 valandas kalėjime, motina.

Žinoma, ne visos kovos prasideda ekspromtu, yra ir suorganizuotų, masinių maisto karo festivalių. Vienas seniausių, kurio priešistorė siekia dar XII amžių – Apelsinų mūšis (Battaglia delle Arance), vykstantis Italijoje, Ivrėjos mieste, savaitgalį prieš Užgavėnes. Festivalis skirtas miestiečių išsivadavimui nuo tironų priespaudos minėti.

Pasak legendos, Ivrėjos valdovas norėjo išprievartauti malūnininko dukterį jos vestuvių išvakarėse, naudodamasis valdovo teise (pranc. droit du seigneur), atimti savo baudžiauninkų dukrų nekaltybę. Tačiau likimas pasisuko ne jo naudai: mergina nukirto despotui galvą.

Vienur rašoma, kad šiandien mūšyje naudojami apelsinai vaizduoja to laikotarpio ginklus ir akmenis, kitur – nukirstą tirono galvą, nors iš pradžių mūšyje buvo naudojami ne apelsinai, o pupelės. Apelsinus pradėta naudoti po koketuojančių vietinių merginų bandymų atkreipti patinkančių vaikinų dėmesį metant apelsiną iš balkono. Jei vaikino jausmai buvo tokie pat, jis turėjo atsakyti mesdamas vaisių atgal.

Internete nesunku rasti įspūdingiausių maisto karo festivalių dešimtukų, tarp kurių puikuojasi ir itin įvairūs festivaliai: Ispanijos pomidorų mūšis „La Tomatina“, vyno mūšis „Batalla del Vino“, miltų ir kiaušinių mūšis „Els Enfarinats“, Katalonijos saldainių mūšis „La Merengada“, Amerikos pyragų mūšiai „Worlds custard pie championship“ bei „Great fruitcake toss“.

Tačiau kyla klausimas: ar, atsižvelgiant į badaujančių žmonių skaičių pasaulyje, tokie masiniai festivaliai ir karai mokyklų valgyklose nėra maisto švaistymas?

1,3 mlrd. tonų maisto – į šiukšlinę

Jungtinių Tautų (JT) maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, beveik 870 mln. žmonių iš 7,1 mlrd. pasaulio gyventojų kentėjo maisto nepriteklių 2010-2012 metais. Nepaisant to, per metus išmetama apie 1,3 mlrd. tonų maisto. Tai yra trečdalis viso pasaulio maisto.

Išmetamas dar tinkamas vartoti maistas tikrai neatlieka savo funkcijos – jokio skrandžio jis neužpildo, jokio troškulio nenumalšina ir, kaip rašoma 2011 metų laprkričio 30 dienos Europos Parlamento pranešime „Kaip išvengti maisto švaistymo: ES maisto grandinės veiksmingumo gerinimo strategijos”, padaro nemažai žalos: sunaudojama nemažai energijos ir gamtos išteklių (visų pirma vandens). Dėl maždaug 89 mln. tonų Europoje išmetamo maisto pagaminama 170 mln. tonų anglies dioksido per metus. Be to, atliekomis virtusio maisto apdorojimas brangiai kainuoja.

Negalima teigti, jog problema nesprendžiama. Atitinkamų priemonių imasi tiek JT, tiek ES. Pavyzdžiui, Europos Parlamentas reikalauja iki 2020 metų sumažinti maisto švaistymą perpus, „ragina Komisiją įsteigti bendrą Europos duomenų apie maisto švaistymą rinkimo centrą ir su valstybėmis narėmis organizuoti nemokamą maisto perdavimą tam tikrų kategorijų piliečiams, gaunantiems mažesnes nei nacionalines minimalias pajamas, taip pat organizuoti mokymus maisto, namų ūkio ekonomikos ir ekologijos klausimais siekiant skleisti vartotojams informaciją apie maisto, vandens ir energijos švaistymą, be to, ragina Komisiją paskelbti Europos kovos su švaistymu metus, kaip Parlamentas jau ragino savo 2012 metų rezoliucijoje”.

Lietuvoje su maisto švaistymo problema kovoja „Maisto bankas“, apie kurį plačiau skaitykite Ūlos Jasiulevičiūtės straipsnyje.

Pigu, praktiška, sveika, gražu

Apelsinų mūšiui Italijoje sunaudojama apie 500 000 kg aplesinų, visai natūralu, kad pagalvojame apie maisto švaistymą. Tačiau, naudojant maistą kaip medicinos ar kosmetikos priemonę, tokių minčių nekyla, nes tai yra ne tik pigiau, bet ir patikimiau – šansai, kad gali pasireikšti šalutinis poveikis – minimalūs.

Yra šimtai, jei ne tūkstančiai, medicinos ir kosmetikos receptų įvairiausiems poreikiams tenkinti. Didžiąją dalį jų esame linkę vadinti „liaudiškais“. Norite išsibalinti dantis? Valykite juos soda 3 minutes (tik kartą per savaitę; jei naudosite dažniau, suplonės dantų emalis), valgykite daugiau braškių ir žemuogių, penkioms minutėms išsitepkite dantis citrinų sultimis, o tada išskalaukite burną vandeniu. Kankina kosulys? Pasinaudokite virtos šiltos bulvės arba druskos, arba garstyčių, arba medaus, arba varškės, arba kokiu kitu žinomu kompresu ir pasveiksite kojos nekėlę į vaistinę. Norite stipresnių, žvilgančių plaukų? Plaukite juos išrūgomis, druska, alumi, svogūnų lukštų arba dilgėlių nuoviru.

Interneto platybėse nesunkiai rasite pačių įvairiausių Jums reikalingų receptų – ne tik pagerinančių sveikatą, gražinančių, bet ir labai praktiškų, kaip antai, jei sunku pastumti lovą ar spintą – pakiškite po ja lašinių skūrą ir probema išspręsta. Šis metodas buvo populiarus anksčiau, o dabar visose gyvenimo situacijose pasitelkiama „Coca-cola“. YouTube.com yra krūva vaizdo įrašų, įvairiuose portaluose – pasakojimų, kurie atskleidžia, kaip žmonės išnaudoja „Coca-cola“ galimybes: vieni valo rūdis, kiti atnaujina monetas, treti pasigamina fontaną į buteliuką įmesdami „Mentos“ saldainį, šveičia tualetą, vonią, sendina nuotraukas, pašalina arbatinuko apnašas. Wisebread.com portalas 2008 metais rado net 51 būdą šiam gėrimui panaudoti. Kažin, ar kas rado daugiau?

Maistas gali atlikti ne tik praktinę, bet ir estetinę funkciją. Tarkime, per Heloviną skaptuojami moliūgai ir taip puošiami namai, kuriama šventinė atmosfera. Amerikoje gyvuoja tradicija kurti kalėdines girliandas iš kukurūzų spragėsių. Šis maistas tikrai į skrandį nekeliauja, juo paprasčiausiai žavimasi.

Pasirodo, kad iš įvairiausių produktų galima sukurti tokių meno kūrinių, kuriuos net būtų gaila valgyti. Pavyzdžiui, Džeisonas Macieris iš bulvių traškučių, pupelių, mėsainių bandelių, saldainių, sausainių kuria įvairiausių įžymybių mozaikas. Kinų menininkas Song Dongas pastatė ištisą miestą iš sausainių. Įspūdingą Merilin Monro paveikslą iš guminukų sukūrė Johanas Cordes, o Henris Hargreavas – iš skrudintos duonos. Prudencija Ema Staite – menininkė, siekianti, kad žmonės pajustų meną visais savo pojūčiais – galėtų užuosti, paliesti, pamatyti, pajausti skonį, savo kūriniams naudoja šokoladą, iš kurio kuria papuošalus, paveikslus, skulptūras, žaidimus ir net gi kambarius. O štai Džimas Viktoras kuria skulptūras iš sviesto, kuriose vaizduoja realaus dydžio arklius, vaikus, karves. Sviestas nėra vienintelė jo naudojama medžiaga. Jis kartais pasitelkia ir šokoladą, sūrį, vaisius ir daržoves, iš tradicinių medžiagų – medieną ir bronzą. Joanas Baalmanas iš traškučių „Cheetos“ paveiksluose vaizduoja Conaną O‘Brieną, Baraką Obamą, Mitą Romnį. Karena Eland tapo paveikslus naudodama kavą, Elissabetta Rogai – vyną. Žodžiu, originalumu trykštančius meno pavyzdžius galima būtų vardinti ir vardinti. Daug geriau – pamatyti.

Pasistenkite nesuvalgyti savo drabužių

Sakoma, kad mada – skonio reikalas. Tiesiogine prasme ši frazė puikiai apibūdina madą iš maisto. Fulvijo Bonavijo knygą „Skonio reikalas“ („A Matter Of Taste“) iliustruoja nuotraukos, kuriose vaizduojami įvairūs aksesuarai iš aviečių, gervuogių, brokolių, salotų, mėlynių, obuolių, baklažanų ir ko tik nori. Atrodo išties… skaniai. Ir jokio fotošopo. Tik viena bėda: tokie šedevrai ilgai neišlieka – daržovės ir vaisiai galiausiai pūva ir pelija. Ko negalėtumėme pasakyti apie džiovintą jautieną.

2008 metais pasirodė Nancy Wu sukurta Chanel rankinė ir Louis Vuitton piniginė iš šimtaprocentinės džiovintos jautienos, o štai po dvejų metų MTV muzikos vaizdo klipų apdovanojimuose Lady Gaga atsiėmė apdovanojimą už geriausią metų vaizdo klipą pasidabinusi suknele iš žalios jautienos (dar anksčiau ji pozavo Vogue žurnalui su bikiniu iš mėsos). Netrukus  spauda jai užkabino „mėsos suknelės“ etiketę. Dar prieš šiuos apdovanojimus fotografas Tedas Sebaresas vykdė mados projektą, kuriame jo modeliai puošėsi suknelėmis iš įvairiausio maisto: salotų, vaisių, makaronų, mėsos, bandelių ir kt. Projekto „Runway fame“ dizaineriai Danielius Feldas ir Weslis Naultas sukūrė suknelę iš artišokų. Kol į ją buvo įsiūtas kiekvienas lapelis, modelis turėjo stovėti ilgiau nei 6 valandas, rašoma artisticthings.com. Ne veltui projektas vadinosi „Alkio skausmai“ („Hunger pains“).

Abrakadabra

Su magija ir prietarais siejasi ne tik anksčiau minėti helovininiai moliūgai. Česnakas jau nuo seno vaizduojamas kaip ginklas, apsaugantis nuo vampyrų, išberta druska reiškia nesėkmę. Kad apakintum velnią ir kad jis nepavogtų tavo sielos, reikia mesti druską dešine ranka per kairį petį. O štai Kinijoje tikima, kad ilgi makaronai simbolizuoja ilgą gyvenimą, tad jeigu perpjauni makaronus – trumpini savo gyvenimą. Pasirodo, bananų pjaustymas neša nelaimes. Jei pasiimsite jų į laivą – nesužvejosite žuvies. Dar blogiau – paklysite jūroje.

Yra ir lietuviškų burtų. Sakoma, kad ruošiantis sėsti prie kūčių stalo, reikia įsidėti į lėkštę visų dvylikos patiekalų ir su ja tris kartus apeiti aplink namą. Senoliai tikėjo, kad šis ritualas padeda kitais metais būti sėkmingiems. Tiesa, šiais laikais sunku įsivaizduoti žmones su pilnomis lėkštėmis einančius iš daugiabučio ir sukančius tris ratus aplink jį. Bet gal verta pabandyti? Iš įdomesnių Joninių burtų: mergina, norinti sužinoti, kuris vaikinas jai neabejingas, turi pasiberti aguonų po pagalve. Susapnuotasis – tas, kuris ją myli.

Vietoj išvadų

Jei gerai apsižvalgytume, galėtume rasti ir kitų maisto įprasminimų tik skirtinguose pavidaluose. Ne įprastuose, kuriuos galime paliesti, atsikąsti, užuosti…

Pavyzdžiui? Obuolys. Arba Apple. Apie ką pirmiausia pagalvojote?

Obuolį vaisių močiutės sode ar parduotuvės lentynoje ar atkąstą obuoliuką – išmaniųjų telefonų, planšečių ir t. t. prekinį ženklą?

Susiję