Lietuvoje studijuoti kulinariją galima profesinėse mokyklose ir kolegijose. Žinoma, pastaruoju metu atsiranda vis daugiau maisto gaminimo kursų, tačiau šie dažniausiai skirti mėgėjams. Deja, vis dar neturime jokios gastronomijos mokyklos, rengiančios profesionalius virėjus.

Aukščiausiosios rūšies jautiena – siekiamybė

Plačiau apie kulinarijos studijas Lietuvoje papasakojo Vilniaus prekybos ir verslo mokykloje besimokantis Tomas Versockas.

Kodėl nusprendei tapti kulinaru ?

Manau, kad ši profesija tapo šeimos tradicija. Mano mama kulinarė, močiutė kaime ruošdavo pietus ir pokylius, buvo šeimininkė. Nuo mažens matydavau kaip mama dirba virtuvėje, todėl ir pasirinkau tokį kelią.

Kas lėmė, Tavo pasirinkimą studijuoti Lietuvoje?

Kadangi esu vienintelis vyras šeimoje ir gyvenu tik su mama, suprantu, kad sau negaliu leisti mokytis užsienyje. Kulinarijos studijos svetur kainuoja didelius pinigus. Todėl likau Lietuvoje, pasirinkau nemokamą mokslą.

Supratau, kad klausti, kiek moki už mokslą jau nebereikia, pats pasakei, kad jis nemokamas.

Taip, bet jeigu galėčiau, tai norėčiau sumokėti bent porą tūkstančių, kad gaučiau daugiau negu gaunu.

Ką turi omenyje?

Mokantis Lietuvoje negausi aukščiausiosios rūšies jautienos. Todėl mielai šiek tiek ir sumokėčiau, kad gaučiau geresnių produktų patiekalams gaminti.

Kiek laiko truks Tavo studijos?

Dvejus metus. Antrame kurse, po Naujų metų prasidės ištęstinė praktika restoranuose. O tada jau gausiu virėjo išsilavinimą, na, įgysiu virėjo specialybę.

Kaip atrodo Tavo viena mokslo diena? Kokių disciplinų be kulinarijos dar mokaisi?

Atsikeliu ryte, einu į mokyklą, ten praleidžiu septynias, aštuonias valandas, vyksta pamokos. Žinoma, būna praktika, tada gaminu. Turime tikrai gerą virtuvę mokykloje. Mokausi įvairių dalykų: lietuvių kalbos, anglų kalbos, apskaitos, civilinės saugos, informacinių technologijų, higienos, estetikos, kūno kultūros, ekonomikos. Mano nuomone, čia daug nereikalingų dalykų, bet tiesiog reikia atsirinkti. Norėčiau, kad viskas būtų labiau sutelkta į kulinariją, ką darysi, gaila, kad Lietuvoje nėratikros kulinarijos mokyklos.

Kokie Tavo ateities planai?

Noriu dirbti gerame restorane, pabrėžiu, restorane. Išmokime skirti užkandinę, užeigą, bandelinę nuo gero restorano. Iš pat pradžių šefu tikrai netapsiu, bet laikui bėgant kilsiu karjeros laiptais.

Galima sakyti – esu savamokslis

Žinomas virėjas, restorano „linassamėnas“ šefas Linas Samėnas trumpai išsakė savo nuomonę apie kulinarijos studijas ir pasidalino savo patirtimi.

Kur ir kokias kulinarijos studijas esate baigęs? Kur sėmėtės patirties?

Baigiau vienuolikos mėnesių virėjo specialybės kursus Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre. Taigi, galima sakyti, kad esu savamokslis, o patirties ir žinių sėmiausi iš tikrų virėjų po truputį dirbdamas restoranuose.

Kur įgijote žinių apie japonų, skandinavų, italų ir prancūzų virtuves?

Žinios apie kitas virtuves ateina tik tada, kai pats domiesi jomis, kai tau tai yra aktualu ir įdomu. Reikia daug skaityti, bandyti, domėtis, norint kažko pasiekti.

Kaip manote, ar užtenka tik baigti prestižinę kulinarijos mokyklą Paryžiuje ar Londone, ar vis dėlto reikia ir talento tam, kad taptum šefu, geru virėju?

Talentas yra reikalingas, bet be darbo talentas yra niekas. Reikia daug praktikos, teorinės žinios yra ne ką mažiau svarbios, nes jos taip pat labai padeda dirbant vėliau. Faktas, kad baigtos studijos gerose, senas tradicijas turinčiose užsienio kulinarijos mokyklose yra tik privalumas.

Savi pliusai – savi minusai

Nors užsienyje yra geriau, tačiau brangiau, o ir į kulinarijos studijas Lietuvoje negalima spjauti. Taigi, gastronomijos studijos ir svetur, ir čia turi savų pliusų ir minusų. T. Verscokas sutiko, kad Lietuvai reikia tikros, profesionalus ruošiančios virėjų mokyklos.

Na, o kitąkart lūkuriuodami gardaus jautienos kepsnio, pasvarstykite, kur tas virtuvėje zujantis virėjas ar visus ant pirštų galų šokdinantis šefas sėmėsi kulinarijos žinių ir patirties.

Susiję