Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas…

Autobusas „vaiduoklis“ – tamsus, vežantis vos kelis žmones, nežinantis stotelių pavadinimų ir beveik niekur nestojantis. Autorės nuotr.

Pavasaris. Metas, kai bunda gamta, miestas, žmonės. Ilgiau šviečia saulė, didėja eilės kavinėse bei turistų skaičius gatvėse, daugiau žmonių šypsenų – mažiau piktų žvilgsnių. Palikus per žiemą sušildytą namų guolį ir vis dažniau „kišant nosį“ į gatvę, atsiranda daugybė žiemos metu nepastebėtų problemų, o viena jų dažnai sugadina nuotaiką… Jie skuba arba vėluoja ir tik labai retai atvažiuoja tiksliu laiku, dažnai veža ką nors, kas labai nemaloniai kvepia arba kalba necenzūriniais žodžiais, o kartais žmones gabena kaip „silkes“ ar negabena išvis, nes tiesiog neatvažiuoja. Žinoma, tai – Vilniaus viešasis transportas. Kasdien galima išgirsti vis originalesnių žmonių sugalvotų skundų. Kad skundai ir gandai būtų įrodyti faktais, pabandykime atlikti smagų pavasarišką tyrimą, panagrinėti kelis konkrečius atvejus ir pažiūrėti, kas kaltas dėl autobuso vėlavimo ar skubėjimo: keleivis, autobusas, jo vairuotojas ar eismo įvykiai? Pasirinkti keli autobusų maršrutai. Jais studentai važiuoja į universitetą, senamiestį ar miegamuosius rajonus. Galbūt tai nėra aktuali tema tiems, kurie turi automobilius, bet mes neturime… Surenkame drąsių žurnalistų komandą, pasitikriname laikrodžius, atsispausdiname tvarkaraščius, apsiginkluojame kantrybe ir einame į „medžioklę“.

Kodėl studentai vėluoja į paskaitas?

1 bandymas: namai – universitetas. Pasirinktas 53-o autobuso maršrutas „Fabijoniškės – Stotis“, dažnai vėluojantis.

Linksmai nusiteikę, gerokai anksčiau atėję, lūkuriuojame Gelvonų stotelėje ir laukiame autobuso, vešiančio mus į universitetą. Ilgai laukti netenka – tiksliu laiku į stotelę ramiai atvažiuoja laukiama transporto priemonė, vairuojama net dviejų vairuotojų! Įlipę, įvertiname autobuso vidų: piko metas, todėl laisvų sėdimų vietų nėra – daug žmonių, karšta kaip dykumoje, stebėtinai daug šiukšlių – matyt, reikėtų surengti akciją „Darom“ ir viešajame transporte. Nekreipiant dėmesio į netvarkingą vidų, kelias stoteles judame tiksliai pagal grafiką, bet kažkodėl labai lėtai. Šalia Pramogų arenos stotelės pamatome pirmąją kliūtį, kuri gali mums sutrukdyti laiku pasiekti universitetą – eismo įvykis, tačiau autobusas jį pravažiuoja net nesustojęs. Atrodytų, jei tai nesutrukdė, nesutrukdys niekas, bet, dėl nežinomų priežasčių, važiuojame vis lėčiau. Nors kelyje nėra jokių kliūčių, ilgai stovime stotelėse, vairuotojas ramiai šnekučiuojasi su porininku, žvalgosi pro langą ir nesuka galvos, kad jau vėluoja beveik 5 minutes. Kažkur, tarp dviejų stotelių, netikėtai sustoja – gal koks gedimas? Ne, vairuotojas išleidžia savo draugą, palinki jam geros dienos, paprašo, kad perduotų linkėjimus žmonai, ir pajuda iš neskirtos stovėjimui vietos – tokiomis akimirkomis ir aš norėčiau turėti draugą autobuso vairuotoją.

Išvados: tikslą, Žaliojo tilto stotelę, pasiekėme net 7 minutėmis vėliau, todėl nespėjome persėsti į kitą autobusą, kasryt vežantį mus į universitetą. Nors į stotelę atėjome laiku, būtumėme pavėlavę į paskaitas, jei ne greitu žingsniu įveiktas Gedimino prospektas – ne visada kaltas studentas, kartais autobusas tiesiog begėdiškai vėluoja.

Vairuotojo komentaras: „Teko lankytis užsienio šalyse ir domėtis viešojo transporto bėdomis. Niekur kitur Europos Sąjungoje nemačiau tokių didelių finansinių problemų. Jums turbūt labiau rūpi, kodėl autobusas vėluoja, o man rūpi, kodėl aš negaunu pinigų, kuriuos skolingi darbdaviai. Turiu vairavimo kategoriją, stažą, todėl galiu išgyventi, tačiau yra daug vairuotojų, kurie jaučia stygių. Turime naują navigacijos sistemą, kurios 75 procentai visiškai neveikia – akivaizdus „pinigų plovimas“. Štai, kuo Jūs turėtumėte rūpintis.“

Mama, parvežk namo, autobusai nebevažiuoja…

2 bandymas: Senamiestis – namai. Pasirinkta paskutinė 47-o maršruto „Centras – Pilaitė“ transporto priemonė. Didžiausia „neratuoto“ studento baimė – per anksti nuvažiavęs paskutinis autobusas.

Studentų žodžiais tariant, paskutinis autobusas visada nuvažiuoja „antrosios koncerto dalies pradžioje“, o dažnai net anksčiau, todėl mes į stotelę „Opera“ ateiname 15 minučių prieš nurodytą laiką tvarkaraštyje. Belaukiant autobuso, atkreipiame dėmesį į tuščią tvarkaraščių lentos laikiklį. Veikiančių tvarkaraščių lentų, dabar yra išlikę nedaug, tačiau ir tos nerodo tikslaus autobuso atvažiavimo laiko. Paskutinysis 47 maršruto autobusas mus nustebina – į pirmąsias stoteles atvažiuoja tiksliai pagal grafiką, tik nepakeitęs maršruto kortelės, todėl akimirką dvejojame – į autobusų parką ar į Pilaitę? Vairuotojas patikina, kad į Pilaitę. Pakeičiame lentelę, kad neklaidintų žmonių. Pastebime, kad autobuse nesakomi stotelių pavadinimai, o važiuojant į paskutines – ne visose stojama.

Išvados: namų stotelę pasiekiame 1 minute anksčiau. Kadangi visada yra 2 minučių paklaida, galima teigti, jog autobusas atvažiavo laiku ir visose stotelėse taip pat stojo pagal tvarkaraštį.

Vairuotojo komentaras: „Mes turime navigacijos sistemą, pagal kurią orientuojamės. Žinoma, ji nepadės sumažinti avarinių eismo įvykių skaičiaus, transporto „kamščių“ ir kitų, kelyje tykančių, nelaimių. Mes taip pat dėl jų nekalti, pavyzdžiui, „kamščių“ juk niekas kol kas nepakeis. Dirbame savo darbą atsakingai. Visada stengiamės važiuoti pagal grafiką – paskubėti ar sulėtinti greitį ir ilgiau stovėti stotelėse. Dažnai keletą valandų neturime jokios, net mažiausios pertraukos, o kartais – net pietų.“

Tarp televizijos bokšto ir buvusių kareivinių

3 bandymas: pasirinktas 7-o autobuso maršrutas „Lazdynai – Šiaurės miestelis“ už dažną važiavimą ne laiku – per anksti ar per vėlai – ar neatvažiavimą.

Šiam autobusui „pričiupti“ pasirinkome dienos laiką, kai paprasčiausia neatvažiuoti – mažai keleivių, jokių eismo „kamščių“. Į pirmąją stotelę atvažiuota laiku, bet čia susiduriame su pirmąja problema – neatsidaro autobuso durys. Didelės jėgos neprireikia ir mes jau vertiname autobuso vidų – tvarkingas, be šiukšlių, ne naujausias, tačiau vidus neblogai prižiūrėtas. Mūsų nuostabai, važiuojame tiksliai pagal tvarkaraštį. Pakeliui iš grafiko kiek „išmuša“ eismo keleivių kontrolė, kuri visada stabdo ne laiku, ne vietoje, ne tą autobusą. „Kiškių“ kontrolieriai neranda, todėl vairuotojas vėl važiuoja pagal tvarkaraštį.

Išvados: tikslą pasiekiame laiku. Deja, šįkart maršruto „pričiupti“ nepavyko – lyg žinodamas, kad sekame jo kiekvieną žingsnį, važiavo tiksliai pagal tvarkaraštį.

Vairuotojo komentaras: „Labai silpna mūsų remonto bazė – vidury kelio genda autobusai. Esame įpratę važiuoti vienu ir tuo pačiu autobusu, o čia, iš niekur nieko, gauni naują, visai nepažįstamą, nevairuotą – net ir prie autobuso reikia priprasti.“

Šiuo tyrimu galbūt nepavyko parodyti visų Vilniaus miesto viešojo transporto negerovių – tikime, kad jūs, jei naudojatės viešuoju transportu, galėtumėte išvardinti jų kur kas daugiau. Kaltų, kaip visada, nėra. Todėl „nepameskite“ pavasarį galvos, nes liksite miegoti stotelėje ir turėsite aiškintis mamai, kodėl grįžote ne vakare, kaip žadėjote, bet anksti ryte. Galbūt Jums pasiseks ir autobusas atvažiuos laiku, o gal nuvažiuos tiesiai priešais nosį – bėgsite, mojuosite, šauksite, bet jis nesustos… Ir gerai, jei tai nebuvo paskutinysis arba iki namų Jums vos 5 minutės kelio pėstute, o jei ne? Tuomet įsidėkite į kuprinę Etgaro Kereto knygą, skaitykite apie autobuso vairuotoją, kuris norėjo būti Dievas ir laukite aušros…

Patalpinta: Rašiniai