Pasikabinusi paltą, pro mediniais žaislais nusėtas lentynėles įžengiu į patalpą, alsuojančią ne tik modernia, bet ir viduramžių dvasia, kuri slepiasi žaisluose. Charizmatiška gidė Toma Zarankaitė paduoda planą, kuriame surašyti klausimai – jais sekdamas keliauji po karybos, buities, sporto, stalo, muzikinių žaislų stendus, ieškai teisingų atsakymų, išbandai, savo rankomis lieti kiekvieną žaislą. Tai „stendai-dėdės“: ant baltos plokštės nupieštos vyrų galvos – vieni pasipuošę plunksnomis, kiti juokdario kepurėmis, šalmais ar užsiauginę barzdeles.

Žaislai – istorijos liudininkai

Stabtelėjus prie karybos žaislų stendo, moteris iš stalčiaus ištraukia medinį kardą ir kalaviją. „Kuris yra kuris? Ką savo rankoje laiko kunigaikštis Gediminas, sėdintis Arkikatedros aikštėje?“ – staiga paklausia ji. Paaiškėja, kad kalavijas – visiškai tiesus, o kardo smaigalys – lenktas. Tiek Gediminas, tiek Vytis savo rankose laiko kalavijus. Nesunku įsivaizduoti XV a. akmenimis grįstomis gatvėmis vienas kitą su mediniais ginklais rankose besivejančius ir karą žaidžiančius vaikus.

Padėjusi ant žemės lanką, gidė demonstruoja medinį vilkelį – „beibleido“, kurį mano vaikystėje buvo galima rasti net traškučių pakelyje, prototipą. Esą viduramžiais vyko įnirtingos vilkelių kovos ne tik tarp vaikų (pamenu, kaip mokykloje pertraukų metu ir mes rungtyniaudavome, kieno „beibleidas“ suksis ilgiausiai), bet ir tarp suaugusiųjų. Tai pramogų žaislai, reikalaujantys koordinacijos įgūdžių. Ne iš plastmasės, bet iš medžio pagamintą vilkelį išbandau ir aš. Nuo tų, su kuriais yra tekę žaisti, jis skiriasi tuo, jog išsukamas ne ranka, o patraukus prie pagaliuko pririštą virvelę. Čia randu ir kito žaislo – „yo-yo“ – protėvius. Tai sukučiai, iš inercijos judantys ne aukštyn-žemyn, bet į priekį-atgal. Manoma, kad turbūt vienintelis pasaulyje keturmentis sukutis yra rastas būtent Lietuvoje, Vilniaus Žemutinėje pilyje.

Nuo seno vaikų žaislai – tai suaugusiųjų buityje, darbe naudojamų įrankių imitacijos, pavyzdžiui, mediniai raktai, peiliukai, kastuvėliai, transporto priemonės. Prie buities žaislų stendo gali pamatyti, paliesti meistriškai atkurtas medinių vežimų kopijas, skobtas valteles. Čia netgi įrengtas baseinėlis, kuriame plaukioja šios medžio tošys.

Eidama prie globos žaislų, matau molines skulptūrėles. Tai žmogaus ir gyvūno pavidalo figūros, kuriomis viduramžiais žaidė ir berniukai, ir mergaitės, tačiau pastarosios dažniau – žaisdamos lavindavo būsimoms mamos reikalingus įgūdžius, kaip rūpintis vaikais, augintiniais.

Žaislams tiko ir maistas

Po muziejų klega mažieji lankytojai, nepasidalinantys spalvotaisiais pieštukais, bandantys perprasti senuosius lietuvių muzikos instrumentus. Vis gali girdėti nuostabos šūksnius „vau!“ ne tik iš mažylių, bet ir jų tėvų lūpų.

Kaulinė ūžynė – pats seniausias  muzikos žaislas, Lietuvoje rastas I-III a. Tai ant dvigubo siūlo pervertas kaulas. Norint šiuo instrumentu „pagroti“, reikia ištempti virvutę, kaulą nustatyti per vidurį ir siūlą susukti. Paleistas, į priešingą pusę besisukantis kaulas sukelia negarsų ūžimą. Kur kas sudėtingiau perprasti dambrelio – lūpinės armonikėlės prototipo – grojimo principą. Jie buvo populiarūs ne dvaruose, o tarp prasčiokų, vaikų. Kokių tik švilpukų neprisigalvodavo senovės lietuviai. Muziejuje galima pamatyti molinių, glazūruotų, kurie vaizduoja paukščius, gyvūnus, žmones.

Stalo žaidimai senovėje buvo priskiriami suaugusiųjų pramogoms, matyt, dėl azartiškumo. Pergalei pasiekti išskirti trys būdai. Vienas jų – tinkamos strategijos pasirinkimas. Ji nugalėtojo titulą atnešdavo žaidžiant šaškes, šachmatus, kvirkatą (tai šaškių protėvis, kurio žaidimų lenta primeną tinklą. Joje sustatomi vaikštukai, stengiamasi nukirsti arba užblokuoti priešininko figūrėles). Kitas būdas laimėti praneša, kad pergalė priklauso ne tik nuo tinkamos strategijos, bet ir sėkmės. Tai būdinga nardų žaidime, kur žaidėjo tikslas – pirmajam perkelti ir pašalinti visas savo figūras nuo žaidimų lentos. Kiek bus galima eiti, rodo išridentas taškų skaičius. Trečioji priemonė – tik sėkmė, kuri vienintelė viską lemia žaidžiant, pavyzdžiui, kauliukais.

Be jau nuo antikos laikų žinomų kėglių, kamuoliukų, komandinių žaidimų su kamuoliais, įdomiausias iš sporto žaidimų man pasirodė pentalitas, žaidžiamas su astragalais, arba šokikauliais. Žaidėjas, turintis penkis ant žemės padėtus kauliukus, vieną išmesdavo į orą ir tuo metu greitai turėdavo surinkti likusius ant žemės. Astragalai – tai kremzlės, kurių, sumanę pažaisti pentalitą, galime rasti valgydami šaltieną.

Žaislai, išlikę atminty

Muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai, žaidimai, kur savo žinias, jutiminius pojūčius gali išbandyti kiekvienas lankytojas. Pavyzdžiui, atpažinti, kokia medžiaga: kailis, oda, stiklas ir panašiai, slepiasi stendo nišose, pasvarstyti, iš kurių medžiagų gaminami žaislai. Kitoje pusėje, pravėręs skylutes, randi teisingą atsakymą. Nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Einant gilyn muziejaus kambarėliais, vėl randi žaislų ekspoziciją, bet šįkart ji primena ne viduramžių, o mūsų ir tėvų vaikystę. Gali išvysti guminius, juos paspaudus cypsinčius gyvūnėlius (pamenu, kad tokį zuikį gavau per pirmąjį gimtadienį), metalines mašinėles, dideles plastmasines lėles. Ypač mane nustebino savadarbis pistoletas. Kaip rašoma eksponato kortelėje – pavojingas paauglių žaislas. Medinis, padailintas metalinėmis detalėmis jis atrodo kaip tikras, o šalia esančiose nuotraukose su juo įamžinti berniukai primena Lietuvos partizanus.

Už sienos besipuikuojančios lėlės iškart patraukia akį. Čia nerasi lėlių barbių, bet sužinosi, kaip praėjusiame amžiuje keitėsi lėlių dydis, medžiaga. Vitrinoje šypsosi plastikinės, medinės, guminės, celiulioidinės, keramikinės lėlės, su trumpom suknelėm, tautiniais rūbais, su kasom ir kirpčiukais. Prisimenu, kaip pačiai ne kartą teko siūti lėles. Kūną iškirpdavau iš medžiagos, prikimšdavau vata, išsiuvinėdavau akis, burną, nosį, iš siūlų padarydavau plaukus, o rūbelius pasiskolindavau iš plastmasinių lėlių drabužinės. Su medžiaginėmis lėlėmis vaidinome mokyklos teatre pasislėpę už širmos.

Kaip ir muziejaus pradžioje, po lėlių vėl sugrįžtama į senovę, akmens amžių: atskira erdvė supažindina ne tik su šio laikotarpio žaislais, bet ir žmonių veikla, gyvenimo būdu. Gal ir nebuvo taip blogai: vietoj flomasterių piešdami ant uolų žmonės naudojo sudegusius pagaliukus, vietoj gumos kramtė žievę, šakų gabaliukus – vaizduotės netrūko. Sieną puošiantis gaurais apaugęs mamutas muziejaus lankytojams pasakoja apie vandens, miško gyvūnus, paukščius. Atvėrus vieną mamute paslėptą langelį nustembi – prieš save išvysti dar neišnykusį žinduolį. Žinote kokį? Save.

Keliuose kambarėliuose sutalpinta žaislų istorija man atspindi ne tik pasaulio, šalies žmonių gyvenimo būdą, kasdienybę, bet ir primena pačios vaikystę, kai nuo ryto iki vakaro su draugais žaisdavome sode, tapdavome mamomis, princesėmis. Čia grįžta šilčiausi prisiminimai ir vaikiškas džiaugsmas gyvenimu.

Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – Jonė Kučinskaitė.

Susiję